Triuškinanti mašina
(The Smashing Machine)

Žinant brolių Safdie kūrybą buvo galima tikėtis, kad daugeliu aspektų „Triuškinanti mašina“ nebus konvencionalus biografinis sporto filmas. Užuot pasakojęs apie Kero vaikystę (kurios įvykiai galbūt lėmė vėlesnį personažo elgesį ir pasaulio matymą), jo atėjimą į kovų pasaulį, Safdie filmą pradeda Kero prisistatymu prieš kovą ir iš karto pakviečia žiūrovą į ringą. Čia režisierius vengia kituose filmuose apie kovas (pvz., „Rokis“) matomų perteklinių sužalojimų, bet stebint Kerą ir jo priešininkus akivaizdu, kodėl visi nuolat po ranka turi leidžiamų opioidų. Nuo pirmų kadrų aišku ir tai, kad režisieriui svarbiau parodyti vidinį personažo pasaulį. Ringe laisvai liejasi kraujas, o su vaizdu disonuoja už kadro girdimas Kero balsas – tonas ramus, niekaip nesusiejamas su kadro agresija ir tuo, ką pats Keras pavadina „gyvulišku instinktu“. Kitu metu kovotojas grožisi trapia japoniška keramika, saulėlydžiais už lėktuvo lango ir turi griežtą filosofiją apie etiką ringe ir už jo ribų – į klausimą, ar jis turi nekęsti savo priešininkų, atsako: „Žinoma, ne.“

Filmo veiksmas vyksta 1997–2000 metais. Tai laikas, kai MMA dar nebuvo globaliai žinomas sportas, todėl Keras ir jo kolegos daugiau laiko praleisdavo kovodami Japonijoje ir kitose šalyse nei JAV. Spaudos konferencija, kurioje japonai pristato pasikeitusias kovos taisykles, kaip ir atsiskleidžiantys kultūriniai skirtumai, lydimi subtilaus humoro, yra vienos labiausiai vykusių filmo scenų. Kaip ir meditatyvūs vienišo Kero prekybos centre ar jo ir mylimosios pasivaikščiojimo kadrai Japonijoje daug artimesni Sofios Coppolos stilistikai nei sporto filmui.

Pagrindiniam vaidmeniui filme „Neapdorotos brangenybės“ (2019) pasikvietę Adamą Sandlerį broliai Safdie įrodė, kad šis gali vaidinti ne tik antrarūšėse komedijose. Šį kartą tas pat netikėtai ištiko Dwayne’ą Johnsoną – kovotoją ir veiksmo filmų žvaigždę, kurį dažniausiai visi įsimindavo tik dėl raumeningo kūno. Dar daugiau raumenų (įspūdingas grimo dailininkų darbas) šį kartą slepia jautrią sielą. Tai žmogus, kuris nuolat kovoja – ne tik ringe, bet ir su savimi, su savo priklausomybėmis. Geranoriška šypsena, kiek monotoniška veido išraiška, švelniu tembru ir subtilumu, kurio mažai kas tikėjosi, Johnsonas atskleidžia vidinius Kero prieštaravimus, baimes, jo vidinę transformaciją išmokus priimti pralaimėjimą – tai puikiai iliustruoja du pralaimėjimus lydinčios radikaliai skirtingos scenos. Filmo pabaigoje pamatome ir tikrąjį Kerą, tada galime įsitikinti, kad įsikūnijimas pavyko puikiai.

Kerą lydi jo gyvenimo partnerė Don. Ją suvaidinusi Emily Blunt neabejotinai puiki aktorė – finalinę konflikto sceną ji tiesiog pavagia. Don personažo, žinoma, reikia filmo dramaturgijai – dėl jos varžomasi, ji provokuoja Kerą, padeda iškelti į paviršių tai, ką jis pats būtų linkęs tiesiog nutylėti. Daugelis scenų su Don garsios, išraiškingos, vis dėlto pačiam personažui pritrūksta spalvų – daugiausia ji tiesiog isteriška, į savidestrukciją linkusi moteris. Tik nebyli scena, kurioje ji viena nueina į karuselę ir pasiduoda sukimosi svaiguliui, jai suteikia tą trūkstamą gilesnį dėmenį.

Safdie filme išlaiko jam būdingą dokumentikos stilių. Rankinė kamera stebi herojus, kartais kone vujeristiškai, kritiniais momentais lenda po oda. Netrūksta stambių planų, žvilgsnių iš personažo perspektyvos. Vaizdas atitinka bendrą filmo ritmą – kovas ringe lydi greitas montažas ir rakursų kaita, o kasdienio gyvenimo kadrai ilgi, labiau statiški.

„Triuškinanti mašina“ neabejotinai turi dramaturgijos trūkumų. Nesunku suprasti norą aprėpti viską: Kerą kaip kovotoją, partnerį, kaip priklausomybių turintį žmogų – viena juk papildo kita ir galų gale kažkaip susijungia. Vis dėlto pasakojimui pritrūksta tos pagrindinės ašies, apie ką turėtų būti filmas, net ir nuoseklumo. Johnsono pasirodymas tikrai išlieka atmintyje ir jo karjeroje iškelia naują kartelę. Filmas? Nežinau. Bet tai nereiškia, kad dviejų valandų trukmės (ir keista, visai neprailgęs) pasakojimas nepasiūlo jokių atradimų.