Dinamito namai
(A House of Dynamite)

Branduolinis užtaisas skrenda link JAV. Niekas nežino, kokia valstybė jį paleido, tačiau aišku, kad liko mažiau nei 19 minučių, kol jis pasieks Čikagą. Tos minutės ir yra beveik visa filmo veiksmo trukmė. Bigelow mus pakviečia stebėti įvykių grandinę nuo įprastinio, rutiniško darbo dienos ryto iki žinios apie staiga kilusią grėsmę ir privalomo priimti sprendimo apie atsakomuosius veiksmus.

Scenarijaus autorius Noah Oppenheimas filmą dalija į tris paralelinio veiksmo dalis. Kiekviena dalis – tai kita vieta ir kiek kita personažų (karinių ir politinių struktūrų) perspektyva. Šios perspektyvos persipina, jas jungia bendra vaizdo konferencija ir mažos detalės – ne tik likusias minutes skaičiuojantis laikrodis, bet kiekvienoje iš dalių pasikartojantys pokalbiai, replikos, personažų veiksmai. Taip iš naujo auginama įtampa gali erzinti, tačiau cikliška struktūra čia pasiteisina – matome, kaip artėjančios apokalipsės suvokimas persmelkia visus valstybės valdymo lygius nuo gynybos ekspertų iki politikų. Kartu jis sustiprina chaoso ir neužtikrintumo įspūdį – ant popieriaus aiškus skirtingų struktūrų veiksmų planas iš tiesų yra trapus kaip kortų namelis. Ir tai ypač išryškėja augant sprendimus turinčių priimti personažų nerimui.

Filme baugina paprasta kasdienybė, į kurią vis sugrįžtama. Jame nėra visa apimančios blogos nuojautos, aktyvių karo veiksmų. Nėra net ir tikro, apčiuopiamo priešo, – niekas nežino, kas paleido užtaisą, ar tai ilgai planuotas išpuolis, ar nesėkmingas pratybų rezultatas. Filmo personažų diena prasideda kaip bet kuri kita – besilaukianti žmona, sergantys vaikai, piršlybų planai, krepšinio treniruotė. Net į žinią apie atskriejančią grėsmę iš pradžių reaguojama kiek nerūpestingai, spėjant aptarti asmeninio gyvenimo peripetijas ar sporto rungtynių rezultatus, juk tai tik dar vienos pratybos, gal net klaida, o jei ir ne – JAV turi aiškius veiksmų algoritmus ir yra viskam pasiruošusios.

Pradžioje aiški personažų veiksmų seka sukuria kontrolės iliuziją. Tačiau greitai ši iliuzija pradeda bliūkšti. Supratimas, kad artėja pasaulio (bent tokio, kokį jį žinome) pabaiga, išgąsdina net tuos, kurie visą savo profesinę karjerą mokėsi išlikti ramūs. Režisierė geba kurti įtampą – dinamiška, dokumentinį stilių kiek primenančia kamera, stambiais, nerimo perpildytais veidų planais, greitu montažu ir grėsmingu garso takeliu. Užuot išvydę Prezidentą, kurį laiką matome tik juodą langelį, ir mintis, kad balsas bet kada gali nutrūkti (o būtent nuo jo priklauso svarbiausi tų minučių sprendimai) sustiprina beviltiškumo jausmą. Vis dėlto Bigelow filmai – tai ne tik veiksmas. Jų centre visada yra žmogus – ne superherojus, o su savo silpnybėmis. Vidiniai personažų konfliktai netrunka išnirti į paviršių. Moralinės dilemos subtilios: bėgti, išėjus paimti telefonų, ar grįžti į krizių valdymo kabinetą Baltuosiuose rūmuose, atsisveikinti su dukra ar leisti jai pasidžiaugti ką tik rasta laime. Prezidentą (Idris Elba) akivaizdžiai kankina abejonės dėl nešamos atsakomybės, nors jis to nepasako. Ir galbūt patys personažai nespėja to pajusti, tačiau klaustrofobiškoje aplinkoje dar labiau gąsdina visų jų vienatvė (nepaisant kartu esančių žmonių).

Bigelow yra Holivudo režisierė. Ji puikiai išmano žanro konvencijas, trilerį ir psichologinę dramą. Subtiliai panaudoja klišes, nors scena, kai gretimame automobilyje sėdinti mergaitė pro langą pamato Prezidentą, atrodo gana neskoningai. Vis dėlto šį kartą ji nesiūlo holivudinės pabaigos. Su scenaristu ji atvirai žvelgia į pasaulį, kuriame konfliktai niekada nesibaigia, priešų tik daugėja, o jų motyvai tampa vis sunkiau suprantami. Ir neteisinga galvoti, kad užtemęs ekranas nepateikia atsakymo. Priešingai, jis čia kaip diagnozė tikslus. Tikrasis siaubas – tai dinamito prikrauti namai, o ne patas sprogimas.