Hamnetas
(Hamnet)

2020 m. pasirodęs airių rašytojos Maggie O’Farrell romanas „Hamnetas“ (lietuviškai išleistas 2021-aisiais) pagrįstas vos keliais žinomais Shakespeare’o biografijos faktais: su žmona Anne Hathaway (kitur vadinama Agnes) jis turėjo tris vaikus – Suzaną, pakrikštytą 1583 m., bei dvynius Juditą ir Hamnetą, krikštytus 1585 metais. Hamnetas, būdamas vienuolikos metų, mirė nuo maro. Praėjus keletui metų po jo mirties (tiksli data nėra žinoma) Shakespeare’as sukuria „Hamletą“, kūrinį, kurio šerdis – gedulas ir praradimas. Sąsajos, regis, akivaizdžios.

O’Farrell istorinė fikcija sulaukė didelės sėkmės. Neilgai trukus romanas atsidūrė teatro scenoje, o praėjusių metų pabaigoje – kino ekranuose, režisierės Chloé Zhao ekranizacijoje. Zhao nuo pat pradžių buvo šio projekto entuziastė, įkalbėjo O’Farrell kartu rašyti filmo scenarijų. Po „Amžinųjų“ („Eternals“, 2021), ne itin sėkmingos „Marvel“ turinio ekranizacijos, Zhao grįžta prie savo ištakų, artimesnių „Klajoklių žemei“ („Nomadland“, 2020) ir „Dainoms, kurių mane išmokė broliai“ („Songs My Brothers Taught Me“, 2015) – filmams, kurie ir atkreipė dėmesį į jos jautrią, poetišką pasaulio viziją.

Tačiau „Hamnetas“ – didelio užmojo, sunkiasvoris, grandiozinis kino projektas. Lig šiol žinomiausias filmas apie Shakespeare’ą „Įsimylėjęs Šekspyras“ („Shakespeare in Love“, rež. John Madden, 1998), kadaise taip pat sulaukė didelio dėmesio. „Hamnetas“ ir jo Shakespeare’as radikaliai kitokie. Didžiausias dėmesys filme skiriamas archyvuose ir bardo biografijose vis prasprūstančiai, prieštaringai apibūdinamai Agnes (Jessie Buckley). Kartais ji – represyvi figūra, nuo kurios Shakespeare’as bėgo į Londoną ir ten gyveno „tikrąjį“ gyvenimą. Kartais – mylimoji ir mūza. Zhao ir O’Farrell scenarijuje Agnes – kone druidė šventikė, miškų dukra, gyvenanti harmonijoje su gamta ir tradiciniais keltų papročiais.

Filmo pradžioje Agnes nubunda tamsioje medžių paunksmėje ir išsiblaškiusi dairosi aplinkui. Tarsi, prabudusi iš šimtamečio miego, vis dar gyventų savajame laike, tarytum kokone. Namie jos laukia prie stalo sėdinti šeima, kurioje ji – vyriausia dukra, vis dar netekėjusi ir dėl to kelianti galvos skausmą pamotei. Tuo metu Viljamas (Paul Mescal) yra savo kelio ieškantis lotynų kalbos mokytojas, patriarchalinėje pirštinių meistro šeimoje darbu išperkantis tėvo skolas. Laisvalaikiu jis  kažką rašo, tačiau neatrodo, kad iš to galėtų užsidirbti pragyvenimui.

Agnes ir Viljamas įsimyli vienas kitą, ir tai rodoma kaip neišvengiamybė, begalinė trauka. Nepaisant abiejų šeimų nenoro, juodu susituokia. Vedybinio gyvenimo proza perteikiama poetiškai, vis dėlto Agnes nelengva įsijausti į žmonos ir motinos vaidmenis. „Hamnete“ galima įžvelgti ir feministinį pranešimą, parodant tapimo genijumi kainą: kol Viljamas Londone įgyvendina savo teatro svajonę, Agnes ir vaikai gyvena paprastai už kadro liekantį gyvenimą. Viljamas tampa Šekspyru būtent dėl Agnes aukos. „Laukinės prigimties“ įstūmimas į civilizaciją filme gana schematiškas – nuo buities darbų iki tinkamo gimdymo, primetamo kitų šeimos narių. Antrasis gimdymas – viena labiausiai sukrečiančių filmo scenų, išspaudžiančių žiūrovams ašaras.

Ašaras miniu neatsitiktinai. Šalia panegirikos, viena pagrindinių kritikos strėlių „Hamnetui“ – kad jis eksploatuoja žiūrovų emocijas ir veikia kaip „gedėjimo pornografija“. Iš tikrųjų „Hamnetas“ – itin emociškai tirštas, nevengiantis tampyti auditorijos jausmų ir vis provokuojantis ašaras. Kompozitoriaus Maxo Richterio garso takelis nuo pat pirmųjų kadrų filmui įkvepia melancholiško tragizmo, o kulminacijoje nuskambančiu „On the Nature of Daylight“, atrodo, net piktnaudžiaujama.

Tam tikra prasme tragizmas čia neišvengiamas: žinant mažojo Hamneto likimą, Agnes ir Viljamo susitikime jau savaime užkoduota mirtis. Vien ko vertas Viljamo pasakojimas apie Orfėją ir Euridikę. Tad filmas sąmoningai spaudžia jausmus visu meninių priemonių arsenalu, ir vietomis tampa per tiršta. O emocijų tirštume vis dėlto neapleidžia mintis, kad Agnes lieka nepažini, taip ir neperžengianti „moters–gamtos–jausmų“ tropo. Ir nors Agnes yra pasakojimo šerdis, ji, kaip ir archyvuose, vis išsprūsta mums iš rankų.

Filmo stiprybė – Buckley ir Mescalio vaidyba. Mescalio Šekspyras – jautriai vėjavaikiškas, o Buckley spinduliuoja įtikinamą jėgą, kuriai sunku atsispirti. Jųdviejų gedėjimo būdai – irgi skirtingi. Vaiko praradimas – bene sunkiausiai išgyvenama trauma: Viljamas, jos paveiktas, stengiasi atsitraukti, o Agnes visa galva pasineria į šią netektį. Žinoma, tas atsitraukimas – santykinis, atskleidžiamas filmo emocinėje kulminacijoje, transformuojančioje asmeninį gedulą į bene kas vakarą pasaulio teatro scenose kolektyviai išgyvenamą patirtį. Tai atspindi ir jautrus Agnes supratimas, kad nuo šiol jos Hamneto gedės nebe ji viena, o visos spektaklį reginčios minios.  

„Hamnetas“ nėra Shakespeare’o biografija, veikiau priešingai – filmas suteikia erdvės įvykiams, kuriems didžiuosiuose meno naratyvuose paprastai nelieka vietos. Atmetus istorines detales, tai istorija apie tėvystę, praradimą ir gydančios jėgos paieškas, galų gale suvokiant, kad panacėjos nebus.