Malonė
(La Grazia)

Peršasi mintis, kad toks vaidmuo yra didžiulė privilegija, našta ir atsakomybė. Iš dangaus persikėlus į žemę, mums pristatomas ir šį svorį nešantis žmogus – kadenciją baigiantis prezidentas Mariano de Santis (Toni Servillo). Ant Kvirinalio rūmų stogo De Santis lėtai juda link kameros, užsirūko ir į žiūrovą žvelgia itin pavargusiu žvilgsniu – žvilgsniu žmogaus, ilgai nešusio milžinišką svorį. „Aurora, – sako jis, – aš tavęs pasiilgau.“ 

Šis trumpas prologas išsyk sufleruoja, kad Sorrentino grįžta į sau pažįstamą kino teritoriją ir apmąsto laiką, netektį ir neišvengiamą egzistencinį svorį, santykį tarp dangiškos materijos ir žmogiško trivialumo. Vis dėlto vizualiai „Malonė“ rodo kitokį Sorrentino: paprastai jo filmai yra siejami su teatrališkumu ir visokeriopu pertekliumi, grožio arba dekadanso, o šis – kone asketiškas savo vizualumu. Daugiau dėmesio skiriama apmąstymams, žiūrovui paliekama erdvės kvėpuoti. Netgi Romą čia reprezentuoja rūmų kambariai ir kabinetai, o ne aikštės ar fontanai. O užvis daugiausia dėmesio skiriama santūriai ekspresyviai Servillo veido architektūrai. 

Po nevienareikšmiškai sutiktos Sorrentino „Partenopės“ („Parthenope“, 2024), recenzijose lygintos su kvepalų reklamomis, tai – atgaiva ir džiugesį keliantis režisieriaus grįžimas į formą. „Malonės“ premjera įvyko šių metų Venecijos kino festivalyje, kur Servillo buvo apdovanotas Volpi taure kaip geriausias aktorius. Nestebintų, jeigu „Malonė“ dėmesio sulauktų ir kituose apdovanojimuose: Servillo nominuotas geriausio aktoriaus, o Sorrentino – geriausio scenaristo kategorijose Europos kino apdovanojimams. Tačiau apdovanojimai, žinoma, nėra svarbiausia. „Malonė“ žymi režisieriaus grįžimą prie reflektyvumo ir kartu, galima viltis, rodo naujo jo kūrybos etapo pradžią. 

O apmąstyti tikrai yra ką. De Sančio kadencija artėja į pabaigą, o prieš jį – trys sudėtingi vertybiniai ir teisiniai sprendimai: eutanazijos įteisinimas ir dviejų nuteistųjų malonės prašymai. Moteris, iki gyvos galvos nuteista už ilgus metus brutaliai prieš ją smurtavusio sutuoktinio nužudymą, ir vyras, pasmaugęs savo žmoną, sirgusia sunkia Alzheimerio ligos forma. Šiuos klausimus ant stalo padeda de Sančio dukra, patarėja ir teisininkė Dorotėja (Anna Ferzetti), visaip bandanti įkalbėti tėvą užimti stipresnę vertybinę poziciją ir priimti sprendimus. 

Tai nebus lengva. De Sančio pravardė – Gelžbetonis, o didžiausias palikimas teisės mokslui – kelių tūkstančių puslapių knyga, kuria kamuojami visi teisės studentai. Jis yra nuosaikus, skrupulingas žmogus, apmąstantis visas įmanomas savo veiksmų pasekmes, ir, be kita ko, praktikuojantis katalikas. Vienintelis aspektas, kuriame de Santis leidžia sau tam tikrą neracionalumą – tai prieš septynerius metus mirusios žmonos Auroros ilgesys ir nuojauta, kad žmona jį su kažkuo, galimai jo geriausiu draugu, dabartiniu teisingumo ministru (Massimo Venturiello), prieš 40 metų išdavė. Įrodymų de Santis neturi, tiktai nuojautą. O artima žmonos ir jo draugė, vakarieniauti vis užsukanti meno kritikė Koko Valori (Milvia Marigliano) laikosi Aurorai duoto pažado neatskleisti tiesos. 

De Sančio etinėse dilemose nėra vienareikšmiško atsakymo – tai pilkoji moralinė zona. Ir būtent tai yra didžiausias jo iššūkis šiame filme. Nuteistieji, su kuriais susitinka ir jis, ir Dorotėja, neatitinka išankstinių nuostatų: Iza Roka (Linda Messerklinger) neatgailauja ir turėjo meilužį, o visos miestelio bendruomenės palaikomas, gerbiamas istorijos mokytojas Kristiano Arpa (Vasco Mirandola) neatrodo labai mylėjęs savo sirgusią žmoną. Mylimos Auroros mes taip pat nematome – tik idealizuotą prisiminimą to momento, kai De Santis pamatė ją pirmą kartą. Būtų smalsu išgirsti pačią Aurorą, bet mums belieka remtis subjektyviais protagonisto prisiminimais. 

Refleksijos apie laiką, senėjimą ir praeities nepasiekiamumą Sorrentino nėra svetimos, tai netgi galima vadinti jo kūrybos ašimi – žinomiausias režisieriaus kūrinys, „Oskaru“ apdovanotas „Didysis grožis“ („La Grande Bellezza“, 2014) stebėjo Džepą Gambardelą (vėlgi Toni Servillo) Berlusconi laikų Romos dekadanso apsuptyje ieškantį tos tikrosios kasdienybės grožio šerdies, paslėptos po pompastika ir triukšmu. „Jaunystė“ („Youth“, 2016) sudėjo tam tikrus pamatus „Partenopei“, ėmus sieti moteriškumą (ir jaunų moterų stebėjimą) su vyrišku senėjimu. Politikos ir religijos jo kūryboje taip pat būta gausiai – nuo serialo „Jaunasis popiežius“ („The Young Pope“, 2016) iki „Silvio“ („Loro“, 2018), teatrališkai žaidusio Berlusconi pertekliaus bei korupcijos kultūra. 

Tačiau čia politika kiek kitokia. Italijoje prezidentą renka ne plačioji visuomenė, o parlamento nariai, senatoriai, regionų atstovai. Prezidentas turi daug galių, bet į vidaus politiką kišasi tik tada, kai valdžioje esančios politinės partijos negali rasti konsensuso. Dėl to prezidentai paprastai yra gerbiami, vertinami ir populiarūs. Be to, jų kadencija gana ilga – 7 metai. Vienoje įsimintiniausių filmo scenų de Santis apsilanko Milano „La Scaloje“ ir jam ploja visa salė (o vienas žiūrovas sušunka „Jūs išgelbėjote mus nuo to mulkio!“), ir tai neatrodo kaip itin didelis prezidento populiarumo hiperbolizavimas. Pats Sorrentino teigė, kad filmo scenarijaus įkvėpimo šaltinis – dabartinio Italijos prezidento Sergio Mattarellos suteikta malonė vyrui, nužudžiusiam Alzheimerio liga sirgusią žmoną. 

Filme „Silvio“ į politiką buvo žvelgiama per korupcijos ir moralinio puvimo prizmę, o „Malonėje“ politika labiau idealistinė, rodomas pasaulis, kuriame valdžios žmonės mąsto ir elgiasi altruistiškai. Bet tai ir tam tikras burbulas – de Santį supantys ministrai ir institucijų atstovai yra kilę iš to paties „Silvio“ konteksto ir turi savo nerašytus susitarimus. Gyvenimas, kuris verda už Kvirinalio sienų, yra visai kitoks, ir kyla klausimas, kaip tie du pasauliai gali susikalbėti.

Turbūt tai ir yra didžiausias de Sančio virsmas filme – nerašytų taisyklių laužymas ir išėjimas iš savojo burbulo. Ši metamorfozė neįsivaizduojama be Toni Servillo, aktoriaus, kuris vien savo žvilgsniu gali perteikti sielą slegiantį pasaulio svorį ir kartu išlaiko kone komišką lengvumą. Dėl to jo De Santis, laisvalaikiu šokantis pagal šiuolaikinį italų repą, yra toks paveikus ir įtikinantis. Nors prezidentas sprendžia, ar suteikti malonę nuteistiesiems ir leisti piliečiams savo noru numirti, labiausiai malonės šiame filme ieško jis pats. 

Prieš beveik 40 metų José Saramago apie malonę rašė kaip apie tam tikrą nesibaigiančią paiešką: pasakoj jo, kiekvienas žmogus ieško malonės, kad ir kokia ji būtų – „paprasto peizažo su dangumi virš galvos, tam tikros dienos ar nakties valandos, dviejų medžių, trijų, jeigu juos nutapė Rembrandtas, atodūsio...“ Kaip matė Saramago, malonė – monumentalumo ir trumpalaikio grožio buvimas kartu. Sorrentino „Malonė“ sugeba apčiuopti šį trapumą. Dėl to tai – humanistinis, reflektyvus filmas, besirenkantis gylį, o ne pompastiką.