Nepageidaujama viešnia
(Anniversary)

Filmo laikas apibrėžtas – į Polo ir Elen namus sugrįžtama vieną dieną metuose (tai vis kokia nors šventė – santuokos metinės, gimtadienis, padėkos diena), penkerius metus iš eilės. Skaičius penki filme simboliškas – režisieriui jis reiškia penkias viruso dauginimosi ciklo fazes nuo     įsiskverbimo į sveiką ląstelę iki pasidauginimo ir pasklidimo. Tai viso filmo raktas, geriausiai apibūdinantis ir jo fabulą – visuomenės politinė apokalipsė čia pasakojama iš vienos šeimos, į kurią ir įsisuko minėtas virusas, perspektyvos.

Išskyrus kelias scenas universitete ar restorane, beveik visas filmo veiksmas vyksta Elen ir Polo namuose. Uždara aplinka, šaltas, skaidrus koloritas, net ir cikliška filmo struktūra primena laboratoriją ir joje vykdomus eksperimentus. Tik šį kartą po mikroskopu atsidūrė ne Birdės tyrinėjami mikroorganizmai, o visa Teilorų šeima. Režisieriaus ir debiutuojančios scenarijaus bendraautorės Lori Rosene-Gambino idėja vien per šeimos narių santykius atskleisti visuomenėje vykstančius pokyčius įgyvendinta gana vykusiai. Nereikia policijos gatvėse ar masinių protesto scenų, kad suprastum, kokiame pasaulyje gyvena filmo personažai. Filmo dramaturgija daugiausia paremta personažų tarpusavio konfrontacija. Tarp jų palengva auga įtampa ir atsiranda vis daugiau nutylėjimų. Vienas iš pavyzdžių – Elen ir Džošo santykis. Pradžioje bandžiusi paprotinti sūnų ir net išprovokavusi konfliktą, ilgainiui motina ima bijoti jam prieštarauti.

Paranojos persmelkta atmosfera, slogi nuotaika yra filmo stiprybė. Kaip ir aktorių vaidyba – tai jie savo personažams suteikia gyvybės. Dianos Lane Elen – akademikė, visada tvirtai gynusi savo įsitikinimus, po truputį praranda ne tik kontrolę, bet ir orią laikyseną. Dylano O’Brieno Džošas – baltoji šeimos varna ir, kaip paaiškės, tikrasis monstras, vidutinybė, savo rankose pajutusi galią ir nebaudžiamumą. Phoebe’s Dynevor Liza – didelių akių manipuliatorė, kurios ego kadaise buvo stipriai užgautas. Keista, tačiau atrodo, kad būtent ją filmo kūrėjai vertina kiek ambivalentiškai. Juk galų gale Liza ima virsti savo pačios sukurtos tvirtovės įkaite.

„Nepageidaujamos viešnios“ idėja nenuginčijama: pažeista, parazito pagraužta, manipuliacijoms pasidavusi pirminė visuomenės  ląstelė – šeima; ideologija, virtusi neapykanta. Tačiau geras sumanymas nelygu geram scenarijui. Panašu, kad filmo kūrėjai tiesiog norėjo aprėpti per daug – ir blogio (politinio ir asmeninio) genezę, ir politinę alegoriją, kad vieno žmogaus ideologija tinkamu momentu virsta autoritariniu šalies režimu. Todėl ir veikėjai yra labiau simboliai nei grynakraujai personažai. Net apie Lizą mes nesužinome nieko, išskyrus tai, kad jos maištingą idėją kadaise sutrypė Elen. Skamba kaip oksimoronas, tačiau kaip politinei alegorijai filmui pritrūksta politikos. Kapituliacinis Elen atodūsis „tai mūsų kaltė“ neįtikina – personažai taip ir lieka kitų valdomais eksperimento dalyviais. Kiek erzina ir grubus simbolizmas – „Mylimųjų“ paveikslas, Birdės alegorija apie upės parazitą, net Lizos pavardė (išvertus į lietuvių kalbą – Dilgėlė) ar filmo plakate kraujuojanti JAV vėliava.

Nuo pat premjeros šį filmą lydėjo sąmokslo teorijos. Pavyzdžiui, kad filmo sklaida buvo sąmoningai apribota, nes jo tema galėjo turėti neigiamos įtakos politinių įtampų paveiktai visuomenei. Net ir Lietuvoje filmas rodytas tik vakariniuose seansuose. Norėtųsi tikėti, kad priežastys gerokai paprastesnės, nes „Nepageidaujama viešnia“, nors ir ne pats blogiausias filmas, neneša tokio sociopolitinio svorio. Vis dėlto labiau neramu dėl kitos, jau nuo kino kūrėjų nepriklausančios tendencijos, kad ekrane matomas distopines temas (šios visada buvo populiarios) pastaruoju metu vis sunkiau atskirti nuo realybės.