Nėra kitos išeities
(Eojjeolsuga eobsda)

O ką daryti tiems, kurie nemėgsta blaškytis ir nori ramiai dirbti prie tų pačių staklių? Deja, kaip rašė Markas Fisheris, šių laikų šūkis – „Jokio ilgalaikiškumo“. Anksčiau dar galėjai tikėtis įvertinimo, jei diena iš dienos gludini vieno pobūdžio įgūdžius. Tačiau šiandien užvis labiausiai šlovinamas lankstumas. Todėl mūsų nė akimirkos nepalieka ramybėje: privalome keisti gebėjimus, skyrius, institucijas. Ne paslaptis, kad kai kuriuose biuruose žmonės net neturi nuolatinės darbo vietos. Kur laisva kėdė, ten ir sėsk, antraip liksi nesuprastas, jei užsimanysi susikurti asmeninį plotelį.

Ačiū režisieriui Park Chan-wookui už tai, kad pažadino šiuos karčius pamąstymus. Tačiau čia mano dėkingumas ir baigiasi, nes man visai nepatiko būdas, kuriuo teko iki jų ateiti. „Nėra kitos išeities“ – tai fantasmagoriška satyra apie etatų mažinimą ir kovą dėl savo vietos darbo rinkoje. Filmas prasideda tokia tobula scenele, kad iškart supranti – geruoju tai nesibaigs. Nuosavas namukas, žmona, du vaikučiai, du šunys... Ant grotelių čirška ungurys, kurį filmo herojui Man-su vadovybė atsiuntė dovanų. Herojus apsalęs iš laimės ir nenutuokia, kad delikatesas reiškia ne padėką už gerą darbą, bet atsisveikinimą.

Man-su – iš tų žmonių, kuriems lankstumas ir trumpalaikiai pašaukimai rūpi mažiausiai. Jis tetrokšta gyventi paveldėtame tėvų name ir darbuotis popieriaus gamybos įmonėje – ten, kur praleido pastaruosius dvidešimt penkerius metus ir tapo aukščiausio lygio darbuotoju. Beje, kiek man teko susidurti su popieriaus specialistais, visi jie buvo išskirtiniai savo srities žinovai. Matyt, neatsitiktinai vienas toks popieriaus fanatikas tapo amerikiečių rašytojo Donaldo E. Westlake’o romano „Kirvis“, įkvėpusio režisierių, herojumi (šį kūrinį kadaise ekranizavo ir Costa-Gavras).

Išmestam iš darbo Man-su nuo patirto sukrėtimo pakrinka protas. Taigi, nusprendęs žūtbūt įsidarbinti svajonių įmonėje, jis imasi šalinti konkurentus tiesiogine šio žodžio prasme, tai yra – vienokiu ar kitokiu nemokšišku būdu juos nugalabija. Park Chan-wookas irgi nesismulkina ir išpučia savo kūrinį iki ryškiaspalvio balagano, išpuošto pamaiviškais filmavimo viražais. Filme išjuokiami visi iš eilės – ir vargšai bedarbiai pairusiais nervais, ir bejausmiai darbdaviai, kurie atleistiesiems parūpina psichologinę pagalbą, tarsi ji galėtų ką nors pakeisti. Kliūva ir šeimos nariams, priverstiems optimizuoti išlaidas. Tik pamanykit: dabar teks tenkintis vienu automobiliu vietoj dviejų, žmona negalės lankyti teniso ir šokio pamokų, o vaikai turės apsieiti be „Netflix“. Vėl prisimenu Fisherio pasakymą, kad seniau darbininkas buvo kalinys, o kontroliuojamos visuomenės personažai – įsiskolinę ir priklausomi. Nežinia, kas geriau, bet filmo veikėjai iš paskutiniųjų laikosi įsikibę savojo pasaulio likučių.

Atkaklumas pasiteisina, ir galiausiai Man-su sugrįžta į tobulą prologo erdvę. Tačiau, kaip pamename, ji tebuvo trapi iliuzija. Tad grįžimas į senąjį gyvenimą – irgi apgaulė: iš tikrųjų Man-su patenka į visiškai automatizuotą naująją tikrovę, kur nėra nei konkurentų, nei kolegų. Pasikartojantys šio filmo vaizdiniai – tai ištekliai (įskaitant žmogiškuosius), žaliavos, atliekos. Žmonės, augalai ir gyvūnai sukasi tvariame rate, kur perdirbimas nejučia virsta savęs naikinimu. Na, o epilogas su brutaliai verčiamais ir pjaustomais medžiais atrodo kaip iškirptas iš lietuviško peizažo.

Vis dėlto, net ir tvyrant visuotinės katastrofos nuojautai, vienas filmo personažas – bedarbis girtuoklis plokštelių kolekcininkas – palyginti neblogai gyvena stilinguose namuose (kol nesugalvoja grįžti į darbo rinką ir pasipainioja Man-su po kojom). Vadinasi, yra būdų, kaip išsisukti iš padėties be išeities.