Tėvas motina sesuo brolis
(Father Mother Sister Brother)

Triptiko struktūra, prie kurios Jarmuschas sugrįžta tarsi prie savo natūralios kūrybinės formos, iš pirmo žvilgsnio atrodo apgaulingai paprasta. Kiekvienoje dalyje rodoma ta pati situacija – suaugę vaikai aplanko tėvus (arba jau mirusių tėvų namus). Šie trys vizitai tampa trijų emocinių topografijų studija su nutylėjimais, nejaukiomis pauzėmis ir visais mandagumo ritualais. Pirmoje novelėje Džefas (Adam Driver) ir Emili (Mayim Bialik) lanko nuo pasaulio atsiskyrusį tėvą (Tom Waits), kurio jie, regis, visiškai nepažįsta. Antroje – dviejų seserų, kurias suvaidino Cate Blanchett ir Vicky Krieps, tradicinė kasmetinė arbatėlės popietė pas motiną, pripažintą rašytoją (Charlotte Rampling), virsta socialinių ir emocinių vaidmenų analize, kur kiekvienas žvilgsnis pasako daugiau nei ištartas žodis. Trečioje novelėje dvyniai Skai (Indya Moore) ir Bilis (Luka Sabbat) grįžta į tuščią aviakatastrofoje žuvusių tėvų butą ir tvarkydami daiktus susiduria su tuo, kas liko iš jų gyvenimo: nebaigtomis istorijomis, atsitiktinėmis smulkmenomis ir paslapčių pėdsakais.

Jarmuschas atsisako keistis ir lieka ištikimas sau: filme nekuria įtampos, nesureikšmina konfliktų, o emocinį krūvį patiki mikrosituacijoms, iš kurių ir formuojama filmo dramaturgija. Kiekviena novelė paremta ne tiek įvykiais, kiek buvimu kartu – dažnai nejaukiu. Jarmuschas sąmoningai atsisako psichologinės analizės, tad žiūrovas įvedamas į neapibrėžtumo zoną, kurioje daug kas lieka tarp eilučių. Šio režisieriaus kine dramaturginę funkciją atlieka laikas, monotoniškumas ir situacijų pasikartojimas. Drįsiu pasakyti, kad retas kūrėjas šiandien, kai kūryba tapo tokia angažuota, moka kalbėti apie santykius tarp žmonių be deklaracijų, aiškiai brėžiamų pozicijų ir privalomų išvadų. 

„Tėvas motina sesuo brolis“ – tai filmas iš neapčiuopiamo laiko, keliančio nostalgiją. Jarmuschas kuria pasaulį, kuriame įvairūs laikmečiai persidengia taip natūraliai, kad nebesvarbu, kada iš tikrųjų vyksta veiksmas. Kiekvienoje novelėje sulėtintu tempu matomi riedlentininkai – tarytum prieš akis pasirodantis prarastas arba praėjęs laikas, prisiminimo blyksnis, kurio niekas nepavadintų nei dabartimi, nei konkrečia praeitimi. Šiame ištįsusiame laike svarbų vaidmenį atlieka ir vizualinės detalės: brolio ir sesers apranga, akinių rėmeliai, šukuosenos, tačiau su jomis kontrastuoja šiuolaikiniai automobiliai ar dabartinės buities elementai. Jarmuschas nesiūlo tiksliai identifikuoti epochos – jam rūpi būsena, kurioje praeities ženklai natūraliai įsilieja į šiandienos ritmą, o atpažįstamumo jausmas kyla ne iš konkretaus istorinio laikotarpio, bet iš kiekvieno žiūrovo emocinės atminties. 

Tai, kad filmo detalės nėra griežtai susietos su konkrečiu laiku, kuria paradoksalų konkretumo ir abstraktumo derinį. Jarmuscho pasaulis nėra istoriškai tikslus, tačiau būtent dėl to tampa atpažįstamas – tarsi vieta ar situacija, kurioje žiūrovas jau yra buvęs, nors negalėtų pasakyti kada. Tokiame kontekste ir dialogai įgauna savotišką laiko nebūties atspalvį: pokalbiai apie vandenį ar arbatos tinkamumą tostams, mandagumo ritualai, kurių niekas nebemoka paaiškinti. 

Filmo estetika, ritmas, aktorių buvimas kadre dar kartą patvirtina Jarmuscho gebėjimą iš labai mažų elementų sukurti nuotaiką, o iš nuotaikos – prasmę. Taip, filme nėra aiškios struktūros, bet neaiškumas nevirsta chaosu – veikiau tai nuosekliai kuriama būsena. Subtili, bet ne sentimentali meditacija apie šeimą, kurios, kitaip nei partnerių ar draugų, nepasirinksi, kurioje galima ir visiškai nesusikalbėti, tačiau kuri gali tapti vieninteliu ryšiu su pasauliu, kai visa kita ima irti. Jarmuschas šį ryšį rodo ne kaip idealizuotą vertybę, o kaip kasdienę pastangą – dažnai nevykusią, kartais varginančią, bet vis dėlto prasmingą. Ir galbūt todėl jį taip sunku kritikuoti. Nes Jarmuscho kine nėra nieko atsitiktinio ar netikro: net ir akivaizdžiai dirbtinis užkadrinis fonas ar teatrališkai sukonstruota kompozicija tampa natūraliu pasakojimo elementu.