28 metai po: kaulų šventykla
(28 Years Later: The Bone Temple)

Pirmasis filmas „28 dienos po“ („28 Days Later“, rež. Danny Boyle, 2002) tapo populiariu kultūriniu tropu. Tai apokaliptinė vizija apie Didžiojoje Britanijoje plintantį pykčio virusą, kuris užsikrėtusius žmones paverčia mirtį toliau sėjančiais zombiais. Žiūrovų atmintyje įsirėžusi realistinė filmavimo maniera ir ištuštėjusio Londono vaizdai kovido pandemijos metu ėmė rezonuoti iš naujo. 2007 m. pasirodęs antrasis filmas „28 savaitės po“ („28 Weeks later“, rež. Juan Carlos Fresnadillo), bandęs sugrįžti į gyvenimą po viruso, nebuvo sėkmingas.

„28 metai po“ („28 Years Later“, rež. Danny Boyle, 2025), kaip sufleruoja pavadinimas, žiūrovus nukelia į 2030-uosius. Žemyninėje Europoje virusas buvo sėkmingai suvaldytas, o Britanijoje liko karinėmis priemonėmis išlaikomas karantinas. Įvykus civilizaciniam regresui, žmonės, apsupti zombių, gyvena uždarose bendruomenėse. Viena jų – Lindisfarno sala, kitaip žinoma kaip Šventoji sala. Būtent iš jos išvyksta dvylikametis berniukas Spaikas (Alfie Williams), ieškodamas gydymo savo motinai Islai (Jodie Comer), ir randa ekscentriškąjį, legendomis apipintą daktarą Kelsoną (Ralph Fiennes). Kelsonas – pusnuogis, prevenciškai jodu išsitepęs gydytojas šamanas, kuriantis savotišką kaulų šventyklą. Filmo pabaigoje Spaikas nutaria negrįžti namo ir prisijungia prie Jimmy Savile’o išvaizdą mėgdžiojančios jaunimo grupuotės.

Filmo „28 metai po: kaulų šventykla“ veiksmas dviem galų gale susipinančiomis linijomis pasakoja apie Spaiko grupuotės satanistinį žmonių terorizavimas ir Kelsono bičiulystę su vienu didžiųjų alfa zombių Samsonu (Chi-Lewis Parry). „Kaulų šventyklos“ užmojai gana dideli – religinė ikonografija, visuomeninis konfliktas, bendruomenių išlikimas. Filmo scenarijaus autorius Alexas Garlandas šias temas plėtojo ir „28 dienose po“, ir „Pilietiniame kare“ („Civil War“, 2024). Vis dėlto tai labiau deklaratyvūs simboliai nei įkūnytos idėjos.

Filmas prasideda grupuotės lyderio Sero Džimio Kristalo (Jack O’Connell) priešistore, kurioje jo polinkis į satanizmą susiejamas su tėvu pastoriumi, zombių antpuolį palaikiusiu naujojo rytojaus atėjimu. Jis – pagrindinis filmo antagonistas, negailestingai kankinantis visus, kurie pasipainioja jo kelyje. Grupuotės nariai dėvi treningus ir blondinų perukus, tai yra atkartoja ilgamečio BBC laidų vedėjo, kaip vėliau išaiškėjo, pedofilo Jimmy Savile’o aprangą. Šią kultūrinę nuorodą galima traktuoti dvejopai – kaip institucinį Britanijos puvėsį (populiarus visuomenės veikėjas pasirodo esąs nusikaltėlis) arba kaip ritualinį teatrą, pasitelkiamą Džimio Kristalo, kad puoselėtų savo kultą. Postbreksito kontekste „28 dienos po“ filmai dažniausiai skaitomi kaip Britanijos atsiskyrimo nuo Europos alegorija, tad sąlyčiai su jos moraliniu dvilypumu ir imperinės nostalgijos kvestionavimu – neatsitiktiniai. Kraupokai įdomu, kad Amerikoje žiūrovai ėjo į filmą persirengę Kristalu / Savile’u.

Kelsonas taip pat užsiima savais ritualais – stato kaulų šventyklą ir atranda netikėtą kompanioną Samsoną, bandydamas jį išgydyti nuo viruso. Taip filmas tarsi analizuoja žmogiškumo, egzistencinio vienišumo ir žmogiškojo polinkio į ritualus temas, tačiau tai daro gana schematiškai. „28 metai po“ turėjo aiškią naratyvo struktūrą, o jo tęsinys nesuteikia pakankamos erdvės personažų augimui ir dauguma jų lieka plokšti, nekeldami nei užuojautos, nei siaubo. Iš Danny Boyle’o režisūrą perėmusi Nia DaCosta („Kapitonė Marvel 2“, 2023) bando meditatyviai permąstyti Britanijos mitą. Deja, pagrindinė filmo tezė taip pat pasimeta siužeto klampynėje ir lieka tokia pat tuščia kaip ir statomoji kaulų šventykla.

Labiausiai imponuoja Kelsonas – atrodo, Ralphas Fiennesas pasiekė tą karjeros etapą, kai jo grandiozinis teatrališkumas ir jautrumas leidžia išdarinėti, ką tik jis nori. Pseudosatanistinė misterija skambant „Iron Maiden“ – spėju, ryškiausia, kas bus prisimenama iš šio filmo. Visa kita, deja, greitai pasimirš, kaip ir didysis Kelsono monumentas.