Du prokurorai
(Zwei Staatsanwälte)

Tačiau pirmiausia filmas primena apie Rusijoje ne tik neišnykusią, bet ir savotiško renesanso Vladimiro Putino valdymo laikais sulaukusią prievartos sistemą. Apie sistemą, kurios negali sugriauti net idealistai, Rusijoje ne vieną amžių laikyti pasaulio gelbėtojais. Toks yra neseniai prokuroru paskirtas Aleksejus Kornevas (Aleksandr Kuznecov), 1937-aisiais atvykęs į Briansko NKVD kalėjimą. Jis gavo krauju (tikrąja to žodžio prasme) parašytą partinio darbuotojo Stepniako (Aleksandr Filippenko) laišką ir nori su juo susitikti. Jaunatviškas idealizmas trumpam nugali sistemą, bet susitikęs su Stepniaku Kornevas supranta, kad kalėjime žmonės žiauriai kankinami, kad iš jų prievarta išgaunami prisipažinimai nebūtais dalykais, kad Stepniakas joks „liaudies priešas“. Demonstruodamas žaizdas, sulaužytus šonkaulius ir kitus kankinimo liudijimus Stepniakas sako, kad NKVD užgrobė fašistai, norintys sunaikinti SSRS. Tuo patiki ir komunistinių idealų bei mitų užaugintas Kornevas. Jis nusprendžia vykti į Maskvą ir pranešti tiesą apie tai, kas vyksta, generaliniam prokurorui. Tai bus tragiškas sprendimas, bet juo galima patikėti, nes dažnuose prisiminimuose apie masinių represijų metus, kad ir poeto Nikolajaus Zabolockio pasakojime apie Leningrado kalėjime sutiktus nelaimės draugus, toks paaiškinimas apie valdžią užgrobusius fašistus skamba dažnai.

Tiesiai iš kalėjimo Kornevas traukiniu važiuos į Maskvą ir netikėtai pateks į generalinio prokuroro audienciją. Grįždamas atgal elitinio vagono kupė Kornevas nesuvoks, kad malonūs jo pakeleiviai yra vadinamieji likvidatoriai, privalantys pristatyti savo auką į tą patį Briansko kalėjimą. Palyginti ilgas kelionės atgal epizodas dar kartą netiesiogiai, bet aiškiai patvirtina visą filmą krebždėjusią nuojautą, kad „Du prokurorai“ pirmiausia skirti SSRS istorijos nežinantiems, su jos siaubu nesusidūrusiems žmonėms. Tai lyg ir savotiškas „likbez“ („neraštingumo likvidavimo“, rus. likvidacija bezgramotnosti, santrumpa, išlikusi iki mūsų dienų, tik jau ironišku pavidalu) apie tai, kas yra sovietinė prievartos sistema.

Bet koks „likbez“ reikalauja atitinkamo supaprastinimo. Nors „Dviejų prokurorų“ tema sudėtinga ir jau ne kartą interpretuota ne tik rusų kine, visada sunku rasti atitinkamą literatūros kūrinio pateikimo formą. Galima rinktis kine jau gana įprastą, perdėm realistišką „černuchą“, pabrėžiančią visą susidūrimo su sistema siaubą, galima – ironiją, kafkiškos parabolės ar pasakos intonaciją, bet galima ir neinterpretuojant, beveik pažodžiui perkelti į ekraną realistišką Demidovo pasakojimą. Regis, Loznica pasirinko pastarąjį būdą, atsisakydamas tik išsamių pagrindinių personažų priešistorių, Kornevo teismo, jo mirties Kolymos šachtoje. Beveik visi dialogai copy–paste principu iš apysakos perkelti į filmą. Režisierius tik papildė Kornevo kelionę į Maskvą taip pat Filippenkos suvaidinto bekojo senio monologu.

Vis dėlto „Dviejų prokurorų“ stilius atrodo eklektiškas, gal net anachroniškas, jam stinga meninio nuoseklumo. Pasakojimas lyg sudėliotas iš skirtingų filmų. Galima įžvelgti ir nuorodų į rusų kino istoriją ar į postmodernistinį jos formų perkūrimą perestroikos laikų rusų kine. Loznica pasirinko 4-ajame dešimtmetyje populiarų kadro formatą, tų laikų kinui būdingą statišką kadrą ir šviesos bei šešėlių dramaturgiją. Tai rumunų operatorius Olegas Mutu perteikia tiksliai ir meistriškai. Kalėjimo epizoduose galima įžvelgti nuorodų į 3-iojo dešimtmečio pabaigoje – 4-ojo pradžioje kurtus Levo Kulešovo ir Abramo Roomo filmus, filmo pabaigoje Valentinas Novopolskis ironiškai perdainuoja veržlią vieno pirmųjų garsinio sovietų filmo „Pasitiktinis“ („Vstrečnyj“, rež. Sergej Jutkevič, 1932) dainą, kurią parašė Dmitrijus Šostakovičius. Epizodai Maskvos prokuratūroje jau labiau grįsti absurdiškais Kafkos kūrinių motyvais. Demidovas pabrėžė Kornevo donkichotiškumą, bet filme jo naivumas – tarsi rusų pasakų herojaus Ivanuškos. Su tradicinės rusų pasakos stiliumi siečiau ir pernelyg teatralizuotą bekojo senio monologą. Kartu tai chrestomatiškas rusų kultūros personažas – vadinamasis ėjikas (rus. chodok). Tokie žmonės plūsdavo pas carą, vėliau pas Leniną ir Staliną ieškoti teisybės, kuri neva slepiama nuo valdovų. Šiame epizode man šmėkštelėjo svarbaus 10-ojo dešimtmečio filmo „Pakraštys“ („Okraina“, rež. Piotr Lucik, Aleksej Samoriadov, 1998) šešėlis – būtent šioje kino pasakoje ne pasakoje apie iš Sibiro ieškoti teisybės į Maskvą išsirengusius kovotojus su oligarchais bene pirmąkart postmodernistiškai buvo stilizuota sovietų kino klasikos estetika. Tačiau tai negelbsti „Dviejų prokurorų“ nuo iliustratyvumo ar supaprastinimų, gal todėl visą filmo prasmių svorį Loznica patikėjo trims talentingiems skirtingų kartų rusų aktoriams, po 2022-ųjų emigravusiems iš Rusijos, kur buvo populiarūs ir mylimi.

Pats nuosekliausias filme – Kornevo susitikimas su prokuroru Andrejumi Vyšinskiu. Pastarasis jau buvo Loznicos dokumentinio filmo „Procesas“ (2018) pagrindinis veikėjas: 1930 m. vykusio vieno pirmųjų teatralizuotų „liaudies priešų“ teismų – vadinamosios „Prompartijos“ teismo proceso – kaltintojas ir kartu vienas svarbiausių teroro ir represijų sistemos sumanytojų bei įgyvendintojų. Lenkų bajoro sūnus Vyšinskis (1889–1954) XX a. pradžioje tapo revoliucionieriumi, kalėjo vienoje kameroje su Stalinu, bet net sovietų Rusijos nomenklatūrai šio inkvizitoriaus manieros atrodė pernelyg rafinuotos, kalba – pernelyg taisyklinga. Tai puikiai, kaip, beje, ir fizinį panašumą, panaudojo Vyšinskį suvaidinęs Anatolijus Belas. Visą pokalbį su Kornevu jo perdėm inteligentiškų manierų personažas tiesiai sėdi tvarkingai sudėjęs rankas ant įspūdingo rašomojo stalo, pirštai neramiai sujudės gal tik kartą. Vyšinskis žiūri į Kornevą iš pradžių tarsi bandydamas suprasti, ar tai ne provokatorius, bet beveik iškart pajutęs jauno prokuroro naivumą pradeda rafinuotą katės ir pelės žaidimą. Belas vaidina Vyšinskį taip, kad matydamas tik jo akis iškart supranti, kas laukia Kornevo. Aktoriui nereikia išraiškingų gestų ar intonacijų, užtenka tik žvilgsnio iš po inteligentiškų akinių. Tai įkūnytas sistemos blogis, visas jos cinizmas ir siaubas, panieka tiesai ir žmogui.