Naujoji banga
(Nouvelle Vague)

Be prancūzų Naujosios bangos, atmetusios tradicines to meto kino kūrimo konvencijas (turinio, formos, net biudžeto), sunkiai įsivaizduojama visa šiuolaikinio kino istorija. Patį Linklaterį galima pavadinti 10-ojo dešimtmečio nepriklausomo Amerikos kino bangos pradininku, todėl nestebina ir jo noras sugrįžti į 1959-uosius, į vieno svarbiausių prancūzų naujosios bangos filmų kūrimo užkulisius.

Kai prasideda jo „Naujoji banga“, Godard’as dar nėra sukūręs nė vieno filmo. Jis pavydi kitiems jauniems režisieriams, dirbantiems toje pačioje „Cahiers du Cinéma“ redakcijoje, kurie jau spėjo palikti savo įspaudą kine. Antai Francois Truffaut parodė „400 smūgių“ Kanuose ir buvo pripažintas geriausiu režisieriumi. Bet ledai pajuda, ir Linklateris pakviečia į filmo „Iki paskutinio atodūsio“ atsiradimo procesą. Beveik visas siužetas – filmavimo aikštelės rekonstrukcija. Ginčas po ginčo, scena po scenos, cigaretė po cigaretės. Linklateris į scenarijų sutalpina ir kone visas svarbiausias Naujosios bangos asmenybes (mažas atpažinimo džiaugsmas patiriamas juos matant, jiems veikiant, replikuojant), ir klasika tapusias frazes – „viskas, ko filmui reikia, yra ginklas ir mergina“ ar „geriausias būdas kritikuoti filmą yra jį sukurti“.

Filme Godard’as kartais dirba dvi valandas, kartais nutraukia darbą, kad pažaistų stalo žaidimą, o scenarijų naujai dienai kas rytą rašo kavinėje. Idėjos turi atsirasti tinkamu metu, tinkamoje vietoje – tai jo kūrybos principas. Aktoriai savo tekstą ir tai, ką veiks konkrečioje scenoje, sužino tik atsidūrę aikštelėje (vėliau garsas vis tiek bus perrašytas studijoje dėl šalutinio kameros skleidžiamo triukšmo), o operatorius nuo praeivių slepiamas paštininko vežime. Realybėje tai visiškas chaosas, kurį Linklateris, kaip tikras metraštininkas, geba susisteminti ir suvaldyti, kartu išlaikydamas netvarkos įspūdį.

Linklateris neabejotinai romantizuoja savo personažus ir kūrybinę virtuvę – jos netvarką, laisvę. Tai filmas apie filmą, apie jo kūrimą ir to kūrimo filosofiją. Vis dėlto „Naujoji banga“ nėra pretenzinga, ir tai – jos pranašumas. Čia nėra retrospektyvaus žvilgsnio, pabrėžiančio kuriamo filmo ir aikštelėje priimamų sprendimų svarbą, – veiksmas vyksta čia ir dabar, o filmo personažai (ypač pabėgti vis ketinanti Jean Seberg) dar nenutuokia, kad netrukus ne tik filmas, bet ir jie patys taps svarbia kino istorijos dalimi. Galbūt todėl žymių pavardžių savininkai labiau primena paties Linklaterio filmo „Tinginys“ („Slacker“, 1990) veikėjus, nei mitologinės auros apgaubtas asmenybes. Kūrybinis procesas čia pilnas neužtikrintumo, įtampos ir atsitiktinumų.

Filmo Godard’as kalba mįslėmis, cituoja tuos, kuriuos laiko sau lygiais, ir niekada nenusiima akinių nuo saulės. Puiki Zoey Deutch prikausto žvilgsnį kaip spindinčių akių Seberg, kuri ilgisi Holivudo, kuo nuoširdžiausiai nesupranta Godard’o ir jaučiasi į aikštelę pakliuvusi apgaule (nepaisant to, kaip nurodoma filmo pabaigoje, nekrologuose ji taip ir liks „Iki paskutinio atodūsio“ žvaigždė). Aubry Dullino nosis primena Jeano-Paulio Belmondo, o jo neaprėpiama charizma sumažina trintį aikštelėje ir net suminkština Seberg širdį.

Nespalvota 35 mm kino juosta, 4:3 formatas, preciziškai atkurta 6-ojo dešimtmečio aplinka, kai net miesto balandžiai atrodo kaip statistai, leidžia patikėti, kad atsidūrei autentiškame Paryžiuje ir gali realiuoju laiku stebėti legendos gimimą. Linklateris parašė cigaretės dūmu dvelkiantį meilės laišką kinui, ir jį skaityti yra didelis sinefiliškas malonumas.