Traukiniai
(Pociągi)

Drygo filmai – lyg istoriniai tyrimai. Juostoje „Išgirskite mano šauksmą“ („Usłyszcie mój krzyk“, 1991) jis prikėlė iš užmaršties nutylėtą komunistinės Lenkijos didvyrį, kuris susidegino stadione valdžiai švenčiant derliaus šventę. „Nesvarumo būklėje“ („Stan nieważkości“, 1994) Drygas atskleidė kruopščiai slėptas sovietų kosmonautikos paslaptis, filme „Vilties balsas“ („Głos nadziei“, 2002) tyrinėjo „Laisvosios Europos“ radijo poveikį tiems, kurie jo slapta klausėsi, o filme „Viena Lenkijos Liaudies Respublikos diena“ („Jeden dzień w PRL“, 2005) režisierius iš archyvinių bei saugumiečių slapta filmuotų vaizdų atkūrė ne tik eilinę 1962-ųjų socialistinės Lenkijos gyvenimo dieną, bet ir jau sunkiai suvokiamą visų ir visko sekimo mechanizmo logiką. Po pastarojo filmo premjeros Vilniuje paklausiau režisieriaus, kaip jis apibūdintų savo metodą. Atsakymas tinka ir „Traukiniams“: „Ko gero, tai labiau primena archeologo darbą. Mėgstu sakyti, kad jaučiuosi ne kinematografininkas, o kino archeologas. Kodėl pasirinkau tokį metodą? Mane tai žavi, jaudina. Žinoma, tai gana egoistiška nuostata: ne vienus metus skirsiu filmui sukurti, todėl jis turi man atverti nežinomą pasaulį, praturtinti. Mane domina istorija, bet tokia, kur susikerta žmonių likimai, kur matyti žmogiškos dramos, kur istorija tampa pretekstu prisiliesti prie tiesos apie žmogų.“

Drygo filmografijoje palyginti nedaug filmų. Darbas archyvuose atima daug laiko – „Traukinius“ režisierius pradėjo kurti 2014 m. rudenį. Galiu tik įsivaizduoti, kiek kino medžiagos buvo peržiūrėta, kiek ypatingų motyvų teko atsisakyti, kaip tiksliai kartu su montuotoju Rafału Listopadu teko sverti kiekvieną kadrą. Galiausiai „Traukiniai“ liko be žodžių – filmo pasakojimą prasmių pripildo Sauliaus Urbonavičiaus sukurtas unikalus garsas ir nerimo pritvinkusi Paweło Szymańskio muzika.

„Traukiniai“ prasideda Franzo Kafkos citata: „Yra daug vilties. Begalybė vilties. Bet ne mums.“ Šią Kafkos mintį Walterio Benjamino tekste apie rašytoją prisimena Maxas Brodas. Pasak jo, Kafka šypsojosi tai sakydamas. „Traukiniuose“ ironijos nėra, tik kartūs režisieriaus apmąstymai apie istorijos cikliškumą ir žmonės, patys griaunantys savo pasaulį. Nors iš pradžių traukiniai verčia grožėtis pro langus matomais vaizdais, džiaugtis judėjimu, naujo nuotykio galimybe, stebėti vagone vykstantį madų šou ar šokius. Žmonės linksmi ir beždžioniauja priešais kamerą. Net genijus Sergejus Eizenšteinas neva nuo jos slėpdamasis laikraščiu prisidengia veidą.

Tačiau tvyro nerimas: nuo pat filmo pradžios traukiniai juda į karą – į jį vežami jauni tvarkingi kareiviai sugrįžta be kojų, išsekę, paliegę, net beveidžiai. Jų veidus, lyg manekenų, bando atkurti gydytojai – pridėti plastikinę nosį ar žandikaulį. Netrukus traukiniai vėl taps išsiskyrimų ar susitikimų liudininkais, Holivudo žvaigždes geležinkelio stotyse pasitiks minios, Charlie Chaplinas bus net nešamas ant rankų, ritmingai dardės naktinis pašto traukinys... Bet metaforiškas žmonijos traukinys ir vėl pajudės į karą: šiurpas apima stebint, kaip į didingą stotį lyg sulėtintame kadre įvažiuoja Adolfą Hitlerį vežantis vagonas, o jį pasitinkanti minia sustingsta patriotinės vienybės ir susižavėjimo orgazme.

Netrukus iš kitos didelės stoties – nacių bombarduojamo Londono – motinos išlydės vaikus į kaimą, bet tas antrasis karas atims iš keliaujančiųjų traukiniais saugumo jausmą: iš dangaus ešelonus su pabėgėliais atakuoja lėktuvai, ant traukinių krinta bombos, o geležinkelių pakelėse guli lavonai ir į kamerą žiūri nevilties apimti jų artimieji. Toks įspūdis, kad Drygas išdidino jų žvilgsnius – tie žmonės žiūri mums tiesiai į akis. Kaip ir tie, kuriuos gyvuliniai vagonai netrukus išveš į mirties stovyklas.

Režisierius leidžia kiekvienam žiūrovui „Traukinius“ interpretuoti pasikliaujant asmenine patirtimi, kaip, tarkime, seną fotografiją ar eilėraštį. „Traukinių“ žiūrėjimas sužadina ir prisiminimus, nes senuose kadruose gali atpažinti istorinius personažus ar vietas, bet dalis filmo vaizdų liks tik užuomina. Drygas meistriškai išlaviruoja tarp to, kas anksčiau nematyta, ir to, kas tampa užuomina į kitus filmus, knygas ar realijas.

Režisierius leidžia įsižiūrėti į keliaujančių, laukiančių traukinio atvykimo, išlydinčių ar pasitinkančių žmonių veidus. Žiūrėdamas į juos staiga supranti, kad tie žmonės gal net suvokia, kokia svarbi atsitiktinai kino juostoje įamžinta jų gyvenimo akimirka. Antraip jie taip nežiūrėtų į likimo liudininke netikėtai tapusią kino kamerą. Žinau, kad tai iliuzija, bet man ši jų išgyvenama akimirka yra lyg kino salėje patirtas nušvitimas. Gal tai ir turėjo omenyje tas pats Walteris Benjaminas, tvirtindamas, kad jokios reikšmės oficialiajai istorijai neturintys dalykai, jos nuolaužos ir detalės užkoduoja kolektyvinės sąmonės svajones ir troškimus. Atsitiktinių Drygo „Traukinių“ personažų žvilgsnyje – visas jų gyvenimas, praeitis, ateitis ir gal net viltis, kad netrukus kažkas pasikeis. Gal būtent ji ir verčia grūsti į vagonus didžiulius Stalino ar Hitlerio atvaizdus, keliauti į nežinomus kraštus ar pasibaigus karui grįžti atgal į gimtinę.

„Traukinių“ pradžioje stebime, kaip milžinišką skardos gabalą fabriko ceche darbininkai paverčia traukinio griaučiais. Kamera įsižiūri į žmones, stebi jų susikaupimą ir pasididžiavimą tuo, ką daro, jų drabužius, pozas, impozantiškus ūsus. Taip įdėmiai darbo proceso dabar niekas nefiksuoja ir tai skatina susimąstyti apie šių laikų kino santykį su tikrove. Ji tapo nereikalinga. Tikrovę gali pamatyti tik senose kino kronikose. Ten ji – lyg išnykusio laiko etalonas, ir net sunku patikėti, kad tų kadrų autoriai taip pat pakluso rašytoms ir nerašytoms savo meto tikrovės suvokimo bei atkūrimo taisyklėms. Kita vertus, tai, kas užfiksuota archyviniuose kadruose, jau virto prisiminimais – asmeniškais, kolektyviniais, užkoduotais pasąmonėje. Visai kaip senelių ar tėvų traumos, kurias patiriame gerokai vėliau. Tokia naujai atsiveriančia trauma tampa kadrai su apsnigto miško fone judančiu begaliniu sąstatu, vežančiu tankus. „Traukinių“ pabaigoje iš aukštai, tarsi visa matančios akies nufilmuotas susikertančių bėgių raizginys skamba lyg pauzė, po kurios gal nebeliks nieko.