Vagišius
(Roofman)

Komedijos elementų „Vagišiuje“ rasime, kaip ir kriminalo. Vis dėlto ekrane pasakojama istorija labiau linksta į tragikomišką XXI a. pradžios amerikiečių nepriklausomo kino, o ne filmo rinkodaros kampanijos siūlomą Holivudo blokbasterio braižą. Kai kuriems žiūrovams tai bus malonus netikėtumas, kitiems – per mažai „Oušeno vienuoliktuko“ ir „Pagauk, jei gali“ sintezės, kurią žada filmo anonsas.

„Vagišiaus“ siužetas, paremtas tikra istorija, atrodo kaip realaus gyvenimo iš Holivudo filmų atkartojimas. Džefris (Channing Tatum), JAV kariuomenės veteranas, išsiskyręs trijų vaikų tėvas, gyvena Šiaurės Karolinos valstijoje ir, kaip daugybė iš karinės tarnybos grįžusių žmonių, bando rasti savo vietą tarp civilių, nors jam tai sunkiai sekasi. Savo dukters gimtadienio proga jis net neišgali nupirkti jai išsvajoto dviračio, o padovanotas konstruktorius visai nedžiugina.

Tačiau Džefris turi tam tikrą supergalią, kurią jam primena armijos kolega Stivas (Lakeith Stanfield): jis pastebi detales, nematomas kitiems. Ir šią galią jis nusprendžia panaudoti greitam praturtėjimui – daugiau nei keturių dešimčių „McDonald’s“ užkandinių apiplėšimams. Kitą dukters gimtadienį matome visai pasikeitusią situaciją – dviratis jau dovanojamas, namai – dideli, o gimtadienis – ištaigingas.

Tačiau Džefris netampa žiauriu nusikaltėliu. Anaiptol – su apiplėšiamų užkandinių darbuotojais jis elgiasi paslaugiai, atsiprašo jų dėl to, kas vyksta, ir pasirūpina, kad šie nesušaltų šaldymo patalpose. Tai, ko gero, tampa ir jo „nuopuolio“ priežastimi – vienam iš darbuotojų paskolinęs savo paltą, būtent per dukters gimtadienį Džefris sulaukia pareigūnų.

Jeigu manote, kad likusi filmo dalis bus kalėjimo drama, klystate – nors ir nuteistas 45 metams, Džefris išmoningai pabėga, įsikuria žaislų parduotuvėje Šarlotėje ir laukia, kol Stivas jam parūpins padirbtą pasą. Prasideda ilgi mėnesiai, besislapstant nuo parduotuvės darbuotojų ir klientų, o išmokus išjungti parduotuvės kameras vyksta intensyvus naktinis gyvenimas. Kūnui nereikia daug, reflektuoja Džefris, dažniausiai misdamasis „M&M’s“ saldainiais. Sunkiausia – sutvarkyti mintis. Nenuostabu, kad pamažu Džefris ima stebėti parduotuvės darbuotojus – arogantišką vadovą Mičą (Peter Dinklage), drovų pardavėją Otisą (Emory Cohen) ir geraširdę vienišą motiną Li (Kirsten Dunst). Neišvengiami ir romantiniai jausmai, ir tragikomiška istorijos atomazga.

Istorijos, kuria grįstas „Vagišiaus“ siužetas, vingiai nėra paklusnūs scenaristui, ieškančiam žanro vientisumo. Turbūt tai ir yra vienas pagrindinių filmo iššūkių ir įdomiausių aspektų. Tai ne kriminalinė drama ar apiplėšimo (angl. heist) filmas – apiplėšimų rodoma ne itin daug, o ir atrodo jie labiau komiški, filmui nelendant į trilerio teritoriją. Ir ne kraujo spaudimą kelianti įspūdingo pabėgimo iš kalėjimo bei slapstymosi nuo policijos istorija ar širdį sušildanti romantinė komedija. Socialinio realizmo filmui būtų įdomus šuolis nuo „negaliu nupirkti dukrai dviračio“ iki „apiplėšiau daugiau nei 40 užkandinių“, bet socialinė dimensija filme taip pat nėra nagrinėjama, nors režisieriui Derekui Cianfrance’ui tai būtų pažįstama teritorija, prisimenant jo anksčiau kurtus „Mano liūdna meilės istorija“ („Blue Valentine“, 2010) ir „Niujorko šešėlyje“ („The Place Beyond the Pines“, 2012). Filmo vizualinė raiška ir koloritas – jautriai melancholiški, o Christopherio Bearo muzika (paskutinįkart jį girdėjome „Praėjusiuose gyvenimuose“) kuria kone kalėdinio kino įspūdį.

Vienas Džefrio ieškantis pareigūnas sako, kad jis turi kone genijaus intelektą, tačiau tuo pat metu yra ir labai kvailas. Ar šis kvailumas – savirefleksijos stoka, ar elementarus žmogiškumas? Atrodo, kad „Vagišiuje“ įdomiausia yra neatsispiriamas Džefrio žavesys, kuris toks nuginkluojantis, kad Li palaiko jį homoseksualiu (liūdna gaida lūkesčiams apie heteroseksualų vyriškumą). Suprantama, kodėl Tatumas ėmėsi šio vaidmens – jo įkūnyta charizma ir chemija su Dunst yra vienas stipriausių filmo aspektų ir atskleidžia daugiau jo aktoriaus talento niuansų.

Kita vertus, „Vagišiuje“ nėra itin daug vietos Džefrio savirefleksijai ar pamąstymams apie tai, kaip jo veiksmai įtakoja aplinkinius – ne tik vagystės, bet ir romanas su Li, kuri taip nori tikėti šiuo paslaptingu, puikiai su jos paauglėmis dukromis sutariančiu Džonu Zornu iš Niujorko (Džefrio alter ego), kad galbūt todėl neužduoda nepatogių klausimų. Abu jie renkasi iliuziją, kuri yra patogi, tačiau turi ribotą galiojimo laiką.

Vis dėlto „Vagišius“ taip ir nepasiekia savo kulminacijos – gal būtent dėl šių nepatogių klausimų stokos. Kažkur šioje istorijoje slypi mintis apie vartotojiškumą ir norą atitikti šeimos lūkesčius, nepasigilinus, kokie tie lūkesčiai iš tikrųjų yra, taip pat apie užmarštį ir iliuzijas. Džefrio nusikaltimai daromi iš altruizmo ir kone beviltiško noro būti geram bei priimtam. Bėda ta, kad šiame pasaulyje tam, regis, nebėra vietos.