Vėtrų kalnas
(Wuthering Heights)

Britų režisierė Emerald Fennell dar 2024 m. pranešė, kad adaptuos Emily Brontë gotikos klasiką, pasirodžiusią 1847 metais. Fennell braižas – stilizuota socialinė tematika (lytis, klasė), šokiruoti siekiantis siužetas ir vizualumas. 2020 m. pasirodžiusi „Perspektyvi jauna mergina“ bandė veikti kaip feministinio keršto fantazija #metoo judėjimo kontekste, o „Soltbernas“ (2023) siekė komiškai kritikuoti klasinę nelygybę. Šių filmų pareiškimai – skambūs, bet, deja, bedančiai.

Žengdama į „Vėtrų kalno“ teritoriją, Fennell bandė apsidrausti: atkreipkite dėmesį, kad plakate filmo pavadinimas rašomas kabutėse, sufleruojant, kad tai tik Fennell kūrinio interpretacija, o ne Brontë romano adaptacija. Režisierė ne viename interviu sakė, kad „Vėtrų kalnas“ – jos manija dar nuo paauglystės ir filmu ji bandė atkurti pirminį knygos įspūdį.

Dėl to turėtume suprasti, kad šis „Vėtrų kalnas“ – romantizuojančio, paaugliško jausmo mediacija. Tai paaiškina, kodėl Brontë kūrinys, peržengęs ne vieną savo laiko tabu, staiga tapo „visų laikų gražiausia meilės istorija“ ir širdis tirpdančiu filmu, kino teatrus pasiekusiu Valentino dieną. Kaip fantazija, Fennell „Vėtrų kalnas“ yra gana nekenksmingas. Kaip bandymas išlaisvinti, šokiruoti ar sujaudinti (o ką ir kalbėti apie Brontë keltų temų nagrinėjimą) – tai pikto ir tamsaus kūrinio apvalymas nuo bet kokių aštresnių kampų, viską paverčiant kone trijų valandų dramatišku, estetišku reels’u, tiesiog sukurtu socialiniams tinklams.

„Vėtrų kalnas“ žiūrovui mėto galybę skirtingų kultūrinių nuorodų. Jau minėtame plakate Margot Robbie ir Jacobas Elordi rodomi kaip praėjusio amžiaus kino įsimylėjėliai (Elordi veidas netikėtai primena auksinio Holivudo herojus), o pasirinktas šriftas šią aliuziją tik patvirtina. Tačiau čia paralelės ir baigiasi: nuo pat pradžios iki pabaigos filmas stengiasi gyventi hiperpostmodernistinėje erdvėje ir kultūrinių nuorodų koliaže. Konkreti Brontë geografija ar istorinis laikotarpis – veikiau vizualiniai atspirties taškai negu tematiniai žemėlapiai. Charli XCX muzika įneša dar vieną kultūrinį kontekstą (ar Katerina yra brat?).

Neskaičiusiems romano trumpai pristatysiu siužetą: skurstančiame Vėtrų kalno dvarelyje girtuokliaujantis Katerinos (Margot Robbie) tėvas ponas Ernšou (Martin Clunes) namo parsiveda pamestinuką Hitklifą (Jacob Elordi) ir augina jį  savą. Katerina, lig šiol kompanijai turėjusi tik savo draugę Nelę (Hong Chau), apsidžiaugia dėl tokio pokyčio. Hitklifas ir Katerina, dažniau vadinama Kete, užmezga artimą ryšį, kartu išgyvena vis labiau degraduojančio tėvo smurtą. Metams bėgant, draugystė tampa intensyvia trauka, tačiau akivaizdu, kad juos skiria socialinė praraja: Hitklifas dirba juodžiausius darbus, o Ketė – šviesiaplaukė, kone permatomos odos blondinė, kurios laukia kitoks likimas. Netoliese atsikrausčius turtuoliui Lintonui (Shazad Latif) su savo seserimi Izabela (Alison Oliver), Ketės pasirinkimas tampa kone neišvengiamas. Hitklifas, išgirdęs, kad Ketė sutiko tekti už Lintono, pabėga iš Vėtrų kalno. Po penkerių metų Hitklifas grįžta – pasikeitęs, išgražėjęs, turtingas. Ketė tuo tarpu laukiasi Lintono kūdikio ir gyvena dusinančiame pertekliuje. Šįsyk Ketė ir Hitklifas užmezga audringus santykius, o istorija pamažu juda link tragiškos baigties.

Pastebėtina, kad Fennell kūrinys, kaip ir daugybė kitų „Vėtrų kalno“ adaptacijų, sustoja ties Ketės mirtimi. Likusi romano dalis, kurioje atsiskleidžia Hitklifo beprotybė, pasirodo Ketės vaiduoklis ir svarstomos atpirkimo temos, pasirinktos neeskaluoti. Kūriniui, žadėjusiam šokiruoti, tai – įdomus sprendimas.

Brontë romanas savo laiku išties šokiravo. Romane nevienareikšmiškai duodama suprasti, kad Hitklifas nėra baltaodis – minima, kad jo oda, plaukai ir akys yra tamsios, įvairiose romano vietose jis apibūdinamas kaip romas, neaiškios etninės tapatybės prašalaitis. Be to, Ernšou jį parsiveda iš Liverpulio uosto, vieno pagrindinių prekybos vergais centrų romano veiksmo metu. Rašytoja vis pabrėžia Hitklifo kitoniškumą, neįmanomą integraciją į baltųjų, kilmingųjų bendruomenę XVIII a. pab. – XIX a. per. Šiaurės Anglijoje. Hitklifas išgyvena atskirtį ir dėl savo klasinės padėties, ir dėl rasės, ir jeigu vėliau jis grįžta sukaupęs didžiulius turtus, rasinės atskirties tai nepakeičia.

Dėl to Brontë aprašomas ryšys tarp Ketės ir Hitklifo pažeidė didžiulius to laikmečio tabu. Be to, romano Hitklifas – aplinkinius negailestingai terorizuojantis tironas, be galo žiaurus ir maniakiškas. Tokį monstrą sukūrė Ernšou ir aplinkos smurtas, kasdienė diskriminacija. Hitklifas nėra patogus „Dėdės Tomo trobelės“ rasinis Kitas, jis grįžta kerštauti, o ne nuolankiai priimti savo likimo. Ketės ir Hitklifo meilė iš tiesų yra neįmanoma ir pasmerkta dėl ideologinių apribojimų, ir Brontë kūrinyje ji lieka neišsipildžiusia manija. Prisiminkime, kad romane Hitklifas įsilaužia į mirusios Ketės kapą, siekdamas jo kūno.

Simboliška, kad filme rasės tematika visiškai išnyko. Hitklifą įkūnija baltaodis australų aktorius Jacobas Elordi, kuris, netgi aprėdytas skarmalais ir dirbdamas sunkius dvaro darbus, spinduliuoja magnetišką seksualinę energiją ir visai neatrodo apgailėtinas. Fennell šį pasirinkimą vėlgi gynė savo paauglystės vaizduotės interpretacija, ištrynusia bet kokius kitoniškumo paminėjimus romane. Šis Hitklifas nėra aplinkos produktas – jis tiesiog sadistas.

Be to, Ketė ir Hitklifas – paaugliai. Margot Robbie ir Jacobas Elordi – suaugusieji. Žinoma, tai keičia istorijos kontekstą – vietoje neracionalių paauglių turime aistros esą užvaldytus suaugusiuosius. Visgi, šie jausmai deklaruojami žodžiais, bandomi perteikti kontrastu tarp apribotų, stilizuotų dvarų erdvių ir nevaldomų plynių, tačiau neįmanomos meilės kančios jie neperteikia. Elordi ir Robbie dūsauja, žaidžia, mylisi, bet neperžengia ribų. Bene rizikingiausias Fennell sprendimas – Hitklifo ir Izabelos ryšį paversti BDSM santykiu. Alison Oliver iš tiesų transformuojasi, tik vėlgi, naratyvinis šio ryšio sprendimas nuveda į niekur. Labiau už Robbie ir Elordi šneka filmo kostiumai bei scenografija. Ji išties ekspresyvi, vėlgi žaidžianti įvairiausiomis kultūrinėmis nuorodomis ir veikia itin teatrališkai.

„YouTube“ ištakose populiarūs būdavo filmų scenų montažai, paprastai – su itin dramatiška muzika, siekiantys reprezentuoti, pavyzdžiui, Džeko ir Rouzės iš „Titaniko“ meilės istoriją. Šis „Vėtrų kalnas“ – iki pilnametražio filmo ištęstas dramatiškas montažas, pritaikytas reels’ų erai, be didelių jausmų ir prasmės. Belieka grįžti prie ankstesnių adaptacijų – nuo Williamo Wylerio pirmosios ekranizacijos 1939 m. iki Andreos Arnold 2011 m. kūrinio, bene drąsiausiai pažvelgusio į Brontë pyktį ir provokaciją. Fennell „Vėtrų kalnas“ – vizualinė pramoga, nedrįstanti iš tikrųjų susitikti su Brontë kūriniu.