Vieniša mama
(Solomamma)

Pradžioje ji parodoma kaip sėkminga žurnalistė, turinti šaunių draugų ir ketverių metų sūnų, kurio susilaukė pasinaudojusi spermos donoru. Pati irgi augusi tik su motina, o dabar stebinti vis gilėjančią jos demenciją, Edit nori visą pasaulį įtikinti, kad solo motinystė yra pilnavertė šeimos forma. Tačiau tarp herojės ir pasaulio jaučiama priešprieša, tarpais primenanti skandinavišką satyrą. Darželyje vaikai nesupranta, kur Edit vaiko tėvas, o kavinėje draugai, regis, tyčia kvestionuoja spermos donoro tapatybę bei informacijos apie jį validumą. Jau vien dėl kameros judesio – priartinimų, atitolinimų, chaotiškų perėjimų nuo vieno stambaus portreto prie kito – galima pasijusti taip, kaip viduje jaučiasi veikėja: gana netvirtai.

Dar viena svarbi detalė, išduodanti vidinį Edit neužtikrintumą – ji nuolat žvalgosi spermos donorų banko internetinėje svetainėje ir analizuoja informaciją apie biologinį savo vaiko tėvą. Nuasmenintas iki asteroido pavadinimą primenančio Inus slapyvardžio, donoras paliko tik savo kūno matmenis ir interviu su psichologe įrašą, kuris periodiškai skamba visą filmą. Galima svarstyti, kodėl Edit traukia klausytis Inus balso: dėl noro pažinti sūnų ar vis dėlto jo tėvą?

Žinoma, Edit ima nepakakti turimos informacijos. Tačiau, būdama brandi moteris, ji apsiriboja balso įrašu, savo vaizduote ir pokalbiais su neseniai atrasta „giminaite“, susilaukusia dukters iš to paties donoro. Tačiau „giminaitė“ prasitaria sužinojusi Inus tapatybę – ir ši informacija tarsi atidaro sklendę. Kitoje scenoje Edit naršo internete. Dar kitoje – jau derina susitikimą dėl tariamo interviu.

Užsimezgęs ir besivystantis Edit bei Inus (dabar jau Nilso) santykis palieka dvejopą įspūdį. Viena vertus, įdomu pamatyti veikėją, apie kurį tiek žinoma, bei palyginti interpretacijas su tiesa. Inus virsta Nilsu gana natūraliai. Taip pat kaupiasi įtampa – žinojimas, kad Nilsas nieko neįtaria, o Edit ne tik žino gerokai daugiau, bet dar ir elgiasi labai neetiškai. Tačiau nejaukumo jausmas tik vietomis yra nustelbiamas momentų, kai tarp veikėjų, nepaisant visų „blogų dalykų“, užsimezga tikras ryšys. Galbūt todėl ne visai įtikina ir jų suartėjimo scena – dėl nekomforto sunku patikėti, kad mezgasi kažkas nuoširdaus.

Atskiro paminėjimo vertas muzikinis takelis, kuriam sukurti buvo pakviesti lietuvių kompozitoriai Paulius Kilbauskas ir Vygintas Kisevičius. Lietuvos ir Latvijos kompozitoriai sukūrė veikėjos vidų subtiliai atspindintį muzikinį takelį, tačiau jame šiek tiek disonuoja išsiderinusio, prislopusio fortepijono tema. Katrais, herojės sumaištį atskleidžiančiais momentais, ausis iškart „pagauna“ išsiderinusią melodiją, bet apskritai fortepijono garsai savitai darnūs.

Galima ginčytis, ar reikėjo tiek kameros priartėjimų, kad žiūrovas kartu su pagrindine veikėja pasijustų netvirtas ir sutrikęs. Tačiau galbūt būtent tiek jų reikėjo, kad pamatytume kontrastą – filmo pabaigoje, kai tiesai paaiškėjus Edit susitinka su Nilsu, ji pagaliau stabili, nurimusi. Galinti savyje įvardyti ir vienatvę, ir pilnatvę.