Odisėja
(The Odyssey)

Vis dėlto tai, kad „Odisėja“ patraukė Nolano dėmesį, nestebina. Ne vien dėl jo ambicijos kurti epus, išgalvojant ištisus naujus pasaulius, pribloškiant vaizdu ir mastais. Iš tiesų „Odisėja“ yra labai nolaniškas pasirinkimas – pasakojimo atgarsiai ir temos niekada nebuvo svetimos režisieriaus kūrybai. Kaip ir Homero „Odisėjai“, jo filmams dažnai būdingas klasikinio linijinio naratyvo nepaisymas. Atminties labirintai tapo pagrindine „Memento“ (2000) tema, laikas trūkinėjo filme „Tenet“ (2020). „Diunkerkas“ (2017) ir „Openheimeris“ (2023) kalbėjo apie karo traumą ir moralės dvilypumą – apie tai, ką karas padaro žmogaus kūnui, sielai, valstybėms ir, tam tikra prasme, ištisoms civilizacijoms. Ir jau ne kartą Nolano filmų protagonistai norėjo (ir negalėjo) sugrįžti namo pas mylimuosius. Kuperis iš „Tarp žvaigždžių“ (2014) namo keliavo per laiką ir erdves, Kobas iš „Pradžios“ (2010) – per sapnus ir žmogaus pasąmonę, o jų kelionės buvo paženklintos pavojų ir išbandymų.

Nolano „Odisėja“ nėra (neatitikimus skaičiuojančių istorikų pykčiui?) antikinės Graikijos reprezentacija. Ir visai ne todėl, kad jis negalėtų tokio filmo sukurti. Personažų tautybių pasirinkimas, net subtili provokacija sudarkant gražiosios Elenos veidą gana aiškiai parodo režisieriaus poziciją: filme svarbiausias yra pasakojimas, žmonės, jų patirtys, kitaip sakant, siela, ne šarvai. Nesunku suprasti, kad Nolano interpretacija rezonuoja su mūsų kasdienybe, pasauliu, panirusiu į karinius konfliktus. Tekste jis randa ir į filmą perkelia tai, kas realybėje kartojasi amžiai iš amžių, su nerimą keliančiu pastovumu – grįžimą iš karo, prisiminimų svorį ir kaltės naštą, nes tai lydi sudėtingą bandymą iš naujo prisijaukinti kasdienį gyvenimą.

Ir nors filme lieka ištikimybės, pasirinkimo, lemties (kaip dievų valios), teisingumo įvykdymo temos, Nolano Odisėjas – visai ne karo didvyris ar pasaulių užkariautojas, savo gudrumu įveikiantis dievų jam siųstus išbandymus. Kūniški iššūkiai (sirenų dainos, Kirkės vaišės) čia paliekami Odisėjo kariams ir nublanksta prieš tuos, kuriuos patiria jo siela. Penelopė, ištikimoji žmona, ir toliau laukia savo vyro, tačiau Nolanas, būdamas daugiau karo entuziastas nei romantikas (ir galbūt suprasdamas ilgametės meilės per atstumą ironiją), jų meilę palieka antrame plane.

Modernus žvilgsnis herojišką Trojos užkariavimą – klastingą paties Odisėjo schemą – paverčia karo nusikaltimu. Trojos gyventojai patiki mediniu arkliu kaip auka Atėnei ir taikos pasiūlymu. Dovana virsta mirtinu ginklu, ir miestas paskęsta kraujyje. Odisėjas čia priverstas stebėti šį žiaurumo proveržį – moteris, vaikus, vyrus, paaukotus dėl galios ir ekonominių interesų, prisidengiant dievų vardu, ne tik paminant garbės kodeksą, bet ir keliant grėsmę visai civilizacijai. Ir simboliškai šie taikos nešėjai, karo didvyriai patys tampa gandu apie priešą, ateinantį iš jūros.

Ir, priešingai nei karalius Agamemnonas, paaukojęs dukrą dėl dievų malonės, ar Menelajas, iš keršto perrėžęs žmonai veidą, Odisėjas suvokia, kad už karo nusikaltimus turi būti atlyginta. Lydimas išminties deivės Atėnės, jis leidžiasi į dešimties metų kelionę namo, išsilaisvina nuo ciklopo, raganos ir nimfų. Tačiau kyla klausimas, ar jis, godžiai valgydamas užmaršties lotoso lapus, tikrai nori grįžti, o jei ir nori, ar vis dar gali? Todėl Odisėjas yra žmogus, supratęs, kad sunkiausia kova prasideda karui pasibaigus. Tada, kai tenka pažvelgti sau pačiam į akis. Ir baisesnis už mitines būtybes, su kuriomis jis susiduria, yra nematomas priešas – mirusieji, tačiau amžiais šalia likę bendražygiai, padarytų pasirinkimų našta, nenutylantis sąžinės balsas.

„Odisėja“ – pirmas filmas, juostoje filmuotas vien IMAX kameromis. Tai ir sinefiliškas Nolano užsispyrimas, kad filmas privalo būti žiūrimas kino teatruose, ir, žinoma, savotiška ekstravagancija iš anksto suprantant, kad anaiptol ne visi žiūrovai matys filmą su visiškai nenukirptu vaizdu (pasaulyje yra vos 41 IMAX salė, galinti rodyti 70 mm juostą). Tačiau kartu tai duoklė pačiam kinui, tikėjimui jo kuriamo vaizdo ir perteikiamo pasakojimo galia. Kartu su operatoriumi Hoyte van Hoytema režisierius kuria savo „Odisėjos“ pasaulį. Trojos išniekinimas, jaunikių skerdynės Itakėje, kelionė į mirusiųjų pasaulį, Ciklopo ola (ne veltui viena scenų primena Goyos „Saturną“) virsta tapybiška siaubo pasaka, o prislopinti mėlyni atspalviai atspindi tamsą – išorinę ne mažiau nei vidinę. Todėl vis atsirandanti šviesa (taip pat ir finale), išsklaidanti tamsą, tampa viena akivaizdžių filmo metaforų. Kompozitoriaus Ludwigo Göranssono muzika, dažnai anachroniška, papildyta senovinių instrumentų – kitaros, dvigubos fleitos – garsais, sustiprina nerimastingą filmo nuotaiką.

Nolanas gerai jaučia filmo ritmą – beveik trys valandos kino teatre neprailgsta. Režisierius supranta, kurios scenos veikia literatūroje, tačiau ne ekrane, modernizuoja personažų kalbą, pasitelkęs montažą tiksliai konstruoja nelinijinį naratyvą, pasakojimo laikui vis keičiantis ir neprarandant tęstinumo. Tačiau didelio užmojo filmas nepraranda intymumo. Poezija niekur nedingsta, laikui leidžiama skleistis primenant ilgus klajonių metus. Todėl ekrane – ir vis didėjantis vyrų nuovargis, ir nesibaigianti jūra, ir vis labiau senstantis Odisėjo veidas.

Holivudo dievai ir deivės „Odisėjoje“ įkūnija net mažiausius personažus. Matto Damono Odisėjas, ant pečių nešantis savo nuovargį, – kartais net per santūrus, iš didvyrio jis greit transformuojasi į fizinių ir dvasinių randų paženklintą vyrą. Zendayos Atėnė – haliucinacija – veikia ne kaip sauganti deivė, o kaip sąžinės ir sąmonės balsas. Anne Hathaway Penelopei, kuriai neskirta daug ekrano laiko, tenka emocinė filmo našta, pasyvų laukimą transformuojant į vidinę kovą. Tomo Hollando Telemachas puikus savo naivumu ir nepatyrimu – jis taip ir nevirsta kovų meistru, o Robertas Pattinsonas akivaizdžiai mėgaujasi savo tiesiog pasibjaurėtinu antagonistu ir pagrindiniu jaunikiu Antinoju.

Odisėjas sugrįžta namo, tačiau atleidimo ar pašlovinimo kaip herojus šį kartą nesulaukia – jo karo žaizdos išlieka ir jų tik daugėja. Tačiau ši „Odisėja“ primena pasakojimo galią, kurios ypatingai reikia tokiais laikais kaip šie. Ir pasakojimus, kurie išlieka kelis tūkstančius metų, įsirašo į kolektyvinę atmintį, yra vis prikeliami primenant senas tiesas. Tam, kad galbūt vieną dieną pamokos būtų išmoktos.