Digeris
(Digger)

Filmas prasideda Digerio pseudo Versalyje, pilname kičo, pompastikos ir iškamšų. Vos pabudęs jis ieško savo katės – seno, labiau mirusio gyvūno, kuris gyvas tik dėl eksperimentinių mokslo (veikiausiai nelabai etiškų) metodų ir labai didelių pinigų. Katės gyvybė Digeriui gerokai svarbesnė nei artėjanti katastrofa. Butaforiška, Weso Andersono stilių primenanti estetika žiūrovui signalizuoja, kad Digerio pasaulyje kažkas ne taip. Praeis kiek laiko, kol paaiškės dvigubas Alejandro G. Iñárritu žaidimas. Ir prasidės „Digerio“ žiūrėjimo malonumas, su kiekvienu dramaturginiu posūkiu filmo naratyvą pakreipiančiu vis kita linkme.

Nors juodasis humoras režisieriui ir nėra svetimas, Iñárritu labiau žinomas dėl savo dramų, kuriose personažai ieško, kaip išlikti jiems priešiškame pasaulyje. Ilgi kadrai, dėmesys supančiai erdvei, sudėtinga pasakojimo struktūra – „Digeryje“ režisieriaus braižas atpažįstamas. Tačiau šį kartą tai satyra apie mums įprasto pasaulio pabaigą. Ekologinį pragarą čia užkuria turtingųjų gobšumas ir valdininkų kompetencijos stoka. Todėl „Digeris“ ir jo personažai kiek primena Stanley Kubricko „Daktarą Streindžlavą“ (1964), kuriame pasaulio galingųjų tuštybė sukliudo išgelbėti pasaulį nuo branduolinės katastrofos.

Kritikai kelia klausimą, ar satyra kine (ir apskritai mene) dar turi poveikio, kai vienos galingiausių pasaulio valstybių prezidentas dalijasi dirbtinio intelekto sukurtais vaizdo įrašais ir pats yra tikrų tikriausia parodija. Bet juk tai supranta ir Iñárritu. Žinoma, filme keliami ir dirbtinio intelekto, vartotojiškumo, kruopščiai konstruojamo Amerikos įvaizdžio klausimai. Tačiau „Digeryje“ jis kuria metakiną – tikrasis filmo pasakojimas prasideda, kai kamera nuo naftos magnato nukreipiama į tuos, kurie jį stebi, taip pat ir į filmo žiūrovą. Filmas kvestionuoja tokio stebėjimo vertę: kodėl pasakojame istorijas, kurias ir taip matome realybėje, ko ieškome satyroje, kodėl vieni ją kuria, o kiti vis dar nori žiūrėti.

Pasaulio gelbėjimo naratyvai Tomui Cruise’ui nėra naujiena, tačiau pirmą kartą po daugelio metų jis pagaliau nieko neišgelbsti. Kartu įrodo, kad yra ne vien tik kaskadininkas, bet ir puikus aktorius (toks, kokį matėme Paulo Thomo Andersono „Magnolijoje“). Tai neabejotinai geriausias jo vaidmuo per paskutinius du dešimtmečius. Storas grimo sluoksnis ir protezai nepaslepia aktoriaus – jis kuria atgrasų niekšą, kuriuo turėtume bjaurėtis, bet žiūrime susižavėję. Puiki scena Europos Parlamente, – šiek tiek Terry Gilliamo „Brazilija“, šiek tiek Roy’us Anderssonas, – kiekvienu kadru alsuojanti politine mažakraujyste. Joje Digeris rėžia kalbą apie savo naftą, kurios visi nori, kad galėtų skraidyti ir šiltai gyventi. Šia kalba, kaip ir savo mitu, Digeris nuoširdžiai tiki. Blogiausia (ir čia kamera vėl nukreipiama į žiūrovus), kad jis nemeluoja.

Rizas Ahmedas kaip Dr. Ganešas, Sandra Hüller kaip Digerio sesuo Ema, Johnas Goodmanas kaip JAV prezidentas ir Jesse Plemonsas kaip Kenis (tegul lieka paslaptis) kadre pasirodo tik epizodiškai, tačiau puikiai hiperbolizuoja personažų bruožus, neprarasdami subtilumo. Iñárritu dėmesys detalėms, scenografijai, aktorių ansambliui kuria žaismingą iliuziją, slepiančią vis chaotiškesnę realybę. Nuolatinis režisieriaus filmų operatorius Emmanuelis Lubezki įtraukia žiūrovą į šią keistą kelionę, užlaiko kadrą kiek ilgiau, atkreipdamas dėmesį į tai, kas svarbu, ir niekada neskuba.

Žiūrovų nuomonės neabejotinai išsiskirs, bet abejingų likti neturėtų. Tai pasakojimas apie pasaulį valdančius narciziškus turtingus senyvus baltaodžius vyrus (ir jokia moteris čia neturi galios), sistemingai stumiančius jį link pabaigos ir vykdančius „naratyvo kontrolę“. Filmas gali pasirodyti kiek netolygus, „kampuotas“, kartais bandantis paaiškinti pats save. Tačiau satyra, svarstanti satyros vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje, „Digeryje“ veikia puikiai.