Kalė
(La Perra)

Šuo, sala ir visa kita


Režisierė Dominga Sotomayor

Scenarijaus autorė Inés Bortagaray (pagal Pilar Quintanos romaną tuo pačiu pavadinimu)

Operatorius Simone D’Arcangelo

Vaidina Manuela Oyarzún, Paula Dinamarca, David Gaete, Camila Oliva, Giannina Fruttero, Selton Mello, Paula Luchsinger

2026, Čilė, Brazilija, 110 min. Platintojas Lietuvoje „Lokys, liūtas ir šakelė“


Jūra daužosi į akmenis, klykia žuvėdros, garso takelyje lekuoja šuo, o plačiame kino ekrane atsiveria Čilės salos peizažai. Žiūrint dėliojosi mintis, kad tai bus jautri istorija apie žmogaus ir šuns ryšį. Ir nors nieko blogo tokioje istorijoje nėra, tikėjausi, kad režisierė Dominga Sotomayor kažkur po šiuo visu grožiu bus paslėpusi dar kažką giliau. Paslėpė. Tik galiausiai to kažko tapo tiek daug, kad paskutines filmo minutes praleidau bandydama suprasti, kurią iš visų istorijų iš tikrųjų žiūriu.

 

„Kalė“ prasideda lyg istorija apie kalytę Juri, tačiau netrukus į ją įsiterpia pagrindinės veikėjos Silvijos (Manuela Oyarzún) portretas, jungiantis motinystės, vienatvės, kaltės ir gyvenimo saloje temas.

 

Filmas nuolat plečia savo ribas, tačiau ne visiems atsivėrusiems sluoksniams suteikia vienodai svorio. Todėl vis kyla klausimų, pavyzdžiui, filmo pradžia iš karto įveda laiko neapibrėžtumą. Pirmuosiuose kadruose matome iš jūros ištraukiamą šunį, tačiau neaišku, kada tai vyksta ir kas jis yra – užaugusi Juri ar jos motina. Nuo to priklauso ir mūsų suvokimas, kuriame laike prasideda istorija. Vėliau lyg grįžtame į pagrindinį veiksmo laiką, kai Silvija parsiveža namo rastą mažytę kalytę. Jos vyras Mario (David Gaete) paklausia: „Kas ja pasirūpins?“ Klausimas apie kalytę, bet man jis iš karto tapo klausimu ir apie Silviją. Atrodo, kad ji pati yra tiek palūžusi ir vieniša, kad jai reikia kažko, kuo galėtų rūpintis, kažko, kas suteiktų jai priežastį būti reikalingai. Silvija ne ką mažiau trokšta to rūpesčio, apie kurį buvo paklausta.

 

Juri vaidinę šunys (Yuri ir Tormenta María) Kanų kino festivalyje pelnė „Šuns palmės šakelę“, ir šuo čia iš tiesų nėra tik mielas filmo palydovas. Kamera nuolat seka Juri judėjimą, stebi, ką ji veikia, o kai kuriuose epizoduose net nusileidžia iki jos akių lygio. Tokiu būdu kalytė tampa vienu pagrindinių filmo veikėjų. Juri turi savo žvilgsnį į aplinką, o per jį filmas leidžia pamatyti ir Silvijos pasaulį iš šalies.

 

Filmo operatorius Simone D’Arcangelo atveria daug panoraminių salos vaizdų. Jie labai gražūs, tačiau nėra dekoratyvūs. Sala mažai apgyvendinta, plati ir tuščia. Silvija, važiuojanti per salą, atrodo maža ir izoliuota. Sala kartu atskleidžia ir socialinį filmo sluoksnį. Joje gyvena žmonės, užsiimantys dumblių verslu ir laivininkyste, tačiau jų gyvenimo sąlygos gerokai skiriasi nuo tų, kurie saloje gali pasirinkti įsikurti. Vienam sala yra naujo gyvenimo galimybė, kitam – vieta, iš kurios sunku ištrūkti.

 

Tai matoma ir pačioje buityje. Vietinių namai atrodo pastatyti iš to, kas buvo prieinama ir įperkama: sienos plonos, konstrukcijos paprastos, aplinka nekomfortiška. Silvijos gyvenamoji erdvė nėra išimtis, tačiau ji pripildo ją augalų. Žolelės ir kiti augalai auga įvairiuose induose ir vazonuose, užimdami vis daugiau vietos. Šis auginimas tampa vienu iš nedaugelio dalykų, kuriuos ji gali kontroliuoti: aplinkos pakeisti negali, bet gali bent kažką joje užauginti.

 

Praeities epizodai atveria kaltės temą. Grįžtame į Silvijos vaikystės prisiminimus, kuriuose per šeimos susibūrimą vaikams žaidžiant, kranto olose dingsta Dudos (Selton Mello) sūnus. Silvijos dabartis susiduria su tuo, kas liko iš vaikystės. Ji dabar nuolat atvažiuoja tvarkyti tuščio Dudos šeimos namo, lyg būtų skolinga už sūnaus dingimą, ir kartu namas simbolizuoja jos siekį išvalyti savo vidų nuo atmintyje pasilikusių išgyvenimų.

 

Motinystė yra dar vienas ryškus filmo sluoksnis. Silvija užaugo be motinos, tai sąlygoja jos pačios santykį su motinyste. Prisiminimuose Silvija dainuoja dainą iš serialo „Pakaitinė mama“, šis motyvas atrodo kaip iš vaikystės atsinešta nuoskauda, kartu su noru pačiai būti ta mama. Tačiau šis noras taip ir netampa stabiliu gyvenimo pagrindu. Pirmoje filmo dalyje Silvija tampa tarsi mama Juri, vėliau – jos šunyčiams, bet abu šie vaidmenys jos gyvenime egzistuoja trumpai. Jos noras rūpintis kitu niekur nedingsta, tačiau ji pati neturi išmokto artumo modelio, kuriuo galėtų remtis.

 

Įdomiausia, kad filmas apie visa tai kalba be didelių emocinių akcentų. Vizualiai estetiški ir sentimentalūs kadrai sukuria ramybės pojūtį. Gyvenimas saloje juda tuo pačiu ritmu, nepriklausomai nuo to, kas vyksta Silvijos viduje. Ramus pasakojimo būdas sukuria kontrastą – kuo gražesnė ir tylesnė aplinka, tuo labiau išryškėja tai, kas joje slepiasi.

 

Filmo pradžioje tikėdamasi neeilinės meilės šuniui istorijos, ją gavau, tik iš kino salės išėjau su daugiau neatsakytų klausimų nei aiškių atsakymų. Likau nesupratusi, ar tai visų pirma istorija apie motinystę, kaltę, vienatvę, gyvenimą saloje, ar žmogaus ir šuns ryšį? Kiekviena nauja tema pati savaime įdomi, tačiau jos taip ir nesusirikiavo į vieną aiškų centrą.