Veritė
(Verity)

Ši frazė ironiška keliais požiūriais. Pirma, Loven rašo tokius pačius trilerius kaip ir Veritė – juk todėl ir gavo pasiūlymą – tik ne tokius pasisekusius, kad būtų pardavinėjami oro uostuose. Antra, „oro uosto bestselerio“ apibūdinimas čia aiškiai taikomas ir Colleen Hoover knygai, kurią ekranizuoja šis filmas. Tokia tad yra „Veritės“ sutartis su žiūrovais: seksualus bulvarinis trileris, gera vakaro pramoga su keliais šiurpuliukais ir savirefleksijos mirksniais. Pažadas, kurį filmas ištesi su kaupu.

„Veritės“ istorija yra atpažįstama „Džeinės Eir“ ar Daphne’s du Maurier „Rebekos“ variacija: jauna naivi herojė įsikelia į gotiškus rūmus, kuriuose vis dar viešpatauja mirusios šeimininkės dvasia. Tiesa, šįkart rūmai yra amžiaus vidurio modernizmo stiliaus, o buvusi šeimininkė ne visiškai mirusi: Veritė tebegyvena savo namuose, tik yra paralyžiuota ir nejautri aplinkai.

Yra čia ir misteris Ročesteris – Veritės vyras Džeremis (Josh Hartnett). Iš pradžių ir Veritė, ir Loven jam skiria paslaptingo milijonieriaus vaidmenį savo fantazijoje, tačiau jis ilgainiui atsiskleidžia veikiau esąs mielas tėtukas, o ne demoniškas meilužis. Veltui nuo pat filmo pradžios ieškome grėsmingų užuominų, kad jis galėjo kažkaip prisidėti prie dabartinės savo žmonos būklės – jų tiesiog nėra (ir tai prisideda prie kiek neįtikinančios filmo atomazgos).

Tad abiejų moterų rašytojų tikslas tam tikra prasme yra perrašyti Džeremį pagal savo norus ir savo fantazijas. Grėsmė ir seksualinio smurto užuominos – dažnai kraujo pavidalu – čia spinduliuoja iš jų, Veritės ir net Loven, pastaroji taip pat neatrodo kaip naivi ingenue. Dakota Johnson yra neabejotina filmo žvaigždė, balansuojanti ant ribos tarp nekaltumo ir grėsmingos ambicijos. Kitaip nei bevardė „Rebekos“ herojė, Loven yra ne stumiama į Veritės tapatybę, ji aktyviai ją uzurpuoja – vienoje vietoje netgi tiesiai šviesiai pareiškia: aš perimsiu tavo namus, tavo vyrą ir tavo karjerą.

Vos pradėjusi knaisiotis Veritės užrašuose – kad pabaigtų rašyti jos knygą – Loven randa failą su jos autobiografija. Tikra autobiografija turi būti radikaliai atvira, įžangoje rašo Veritė, ir ją perskaitęs skaitytojas turi pajusti lengvą pasišlykštėjimą autoriumi. Tad Loven įgauna pranašumą, atvertusi paslaptis, kurių nežino net vyras. Bet ar viskuo, kas parašyta, galima tikėti? Ir čia Loven jau nėra naivi, ji paklausia Džeremį apie jųdviejų su žmona pirmą susitikimą – epizodą, kurį ką tik perskaitė slaptame rankraštyje.

Bet ar tikrai jis slaptas? Filme ne tik rašymas, bet ir skaitymas yra manipuliacijos tikrove – ir kitais žmonėmis – priemonė. Džeremis tvirtina, kad, didžiam žmonos nusivylimui, yra skaitęs tik patį pirmą jos romaną. Jam esanti per sunki mintis, kad tokie kraupūs dalykai gali rastis iš jos vaizduotės. Vienoje knygoje ji nužudo savo vyro įkvėptą personažą – ar jis to nežino, ar tik slepia žinąs, vėlgi, neaišku. Jis taip pat nesako, kad yra skaitęs Loven knygą, o šis prisipažinimas tampa esminiu posūkio tašku jųdviejų santykiuose.

Galų gale visas šias siužetines ir tematines gijas „Veritė“ suveda į kiek schematišką ir nuspėjamą – ir kartu ne iki galo įtikinamą – dvigubą atomazgą. Tačiau tai nė kiek nesumažina guilty pleasure, kokį dovanoja oro uosto bestseleriai arba erotiniai trileriai su Anne Hathaway ir Dakota Johnson.