Apie įvairių požiūrių naudą
Pristatydama šį straipsnių rinkinį anglų ir lietuvių kalbomis leidinio sudarytoja Renata Šukaitytė pratarmėje aiškina jo atsiradimą paskutiniais dešimtmečiais pasaulyje sustiprėjusiu susidomėjimu menkai ištyrinėtomis kino teritorijomis ir nurodo tikslą: konsoliduoti Baltijos šalių kino tyrinėtojus bei paskatinti diskusiją apie šių šalių kino tapatybes. Pervertus leidinį, krenta į akis (tai pabrėžia ir nedidelė lietuviškų santrumpų apimtis) dar vienas jo tikslas – pristatyti pastarųjų dešimtmečių Baltijos kiną platesniam tyrinėtojų ratui. Tai suprantama, nes knygų ar straipsnių apie šio regiono kiną reikėtų ilgai ieškoti net rimtų leidyklų sąrašuose ar leidiniuose, ką jau kalbėti apie populiariuosius, kur dažnai Vidurio ir Rytų Europos kinas pristatomas kaip vientisa posovietinio kino erdvė. Atskleisti Baltijos šalių kino savitumą – nelengvas uždavinys.
Rinkinys suskirstytas į dvi dalis: „Nauji naratyvai ir estetika“ bei „Kintantys tapatumai“. Pirmojoje Irina Novikova (Latvijos universitetas) aptaria intertekstualumo erdvės ir nejudumo estetiką Šarūno Barto filmuose „Trys dienos“, „Koridorius“. Autorės noras pristatyti Šarūną Bartą kaip Andrejaus Tarkovskio tradicijos ir pirmiausia Stalkerio temos tęsėją sukėlė abejonių. Renata Šukaitytė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) analizuoja penkis Audriaus Stonio dokumentinius filmus „Fedia. Trys minutės po didžiojo sprogimo“, „Viena“, „Ūkų ūkai“, „Varpas“ ir „Keturi žingsniai“. Straipsnyje „Prarastų prisiminimų, slaptų jausmų ir troškimų paieškos dokumentiniuose Audriaus Stonio filmuose“ ji rėmėsi Michaelio Renovo poetinės dokumentikos koncepcija bei Billo Nicholso reprezentavimo metodų schema. Išvada nuosekli: „Audriaus Stonio dokumentika – tai savotiškas kompromisas tarp tiesos ir grožio, tarp kūrėjo, socialinio vaidmens atlikėjo ir tikrovės. Be to, filmai galėtų būti taikomi kaip nešališko tikrovės ir tikroviškumo dokumentiniame kine tyrimo instrumentas.“ Maruta Zane Vitols (Emersono koledžas, JAV) rašo apie alternatyvias erdves ir alternatyvius balsus Lailos Pakalniòos kūryboje. Straipsnyje apžvelgiama bene ryškiausia pastarųjų dešimtmečių latvių režisierės kūryba, ji susiejama su pokomunistinio kino kūrimo tema.
Antrąją dalį pradeda Audronės Žukauskaitės (Lietuvos kultūros tyrimų institutas) straipsnis „Politinė vaizduotė ir lyčių vaidmenys šiuolaikiniame Lietuvos kine“. Pastebėjau, kad visų leidinio tekstų autoriai dažnai remiasi žinomų teoretikų koncepcijomis – taip specialistams kinotyrininkams, pirmąkart susidūrusiems su Baltijos kinu, be abejo, bus lengviau tą kiną suprasti. Bet Žukauskaitė didesnę straipsnio dalį skyrė Jacques’o Lacano ir Lauros Mulvey teorijoms, kurios Vakaruose yra jau chrestomatinės, tik pabaigoje pasvarsto, kaip tos teorijos atsispindi lietuvių kine, ir susitelkia į du lietuviškus filmus – Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjimą“ bei Kristinos Buožytės „Kolekcionierę“, atskleisdama „patriarchalinės galios mechanizmus, organizuojančius šių filmų vizualią pasąmonę“.
Originalus žvilgsnis iš šalies į Baltijos kiną man pasirodė Ewos Mazierskos (Centrinio Lankašyro universiteto Žurnalistikos, medijų ir komunikacijos mokykla) straipsnis apie keturis pokomunistinėje Estijoje sukurtus vaidybinius filmus „Anti-melodrama estų stiliumi“. Autorė analizuoja, kaip juose pateikiami vyrų ir moterų santykiai, kaip apverstas tradicinis melodraminis siužetas tampa įrankiu analizuoti „naujųjų estų“ tapatybę.
Evos Näripea (Estijos menų akademija, Estijos literatūros muziejus) straipsnyje „Nuo „Tautoserdvės“ iki „Tautos-valstybės“: kinematografinės erdvės rekonstravimas posovietiniame Estijos kine“ svarstoma, kaip keitėsi tautos vaizdavimas kine nuo 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių iki mūsų dienų. Manau, kad autorės išvadas galėtume pritaikyti ir lietuvių kinui, rastume daug bendrybių. Marija Weste (Linčiopingo universiteto Europos kultūros ir kalbų mokykla, Švedija) straipsnyje „Ekskursas į sovietinę praeitį“ lygina, kaip ši praeitis vaizduojama „Oskaru“ apdovanotame vokiečio Floriano Henckelio von Donnersmarko filme „Kitų gyvenimai“ ir Lailos Pakalniòos „Bate“. Ji mano, kad abu šiuos filmus jungia ta pati esminė idėja – tiesos ieškojimas – ir dar flaneur (bastūno) požiūrio principas.
Rinkinys ne tik skatina polemizuoti su autoriais, bet ir parodo, kiek yra daug skirtingų požiūrių į šių dienų Baltijos kiną. Tokių leidinių tikslai dideli, bet nenorėčiau, kad būtų užmirštas vienas iš pirmo žvilgsnio gal ne toks svarbus. Tai – lietuviškos mokslinės kino terminijos kūrimas. Nes skaitydama kad ir tokius teiginius kaip: „Per filmo defamiliarumo funkciją keliami (post)modernistinio monokulizmo palikimo klausimai sąveikaujant vaizdavimui ir suvokimui antropologine, estetine ir politine prasmėmis“, deja, prisiminiau „Bromą, atvertą ing viečnastį“.