Knyga kaip kelio filmas
Nufilmuota dalis kažkur dingo. Besiklausant neskubraus, bet įtraukiančio režisieriaus pasakojimo kilo didelis noras žūtbūt tą juostą rasti. Atgaivinti dingusius kadrus, ištrintą atmintį, visą tą netolimą, bet neišvengiamai blunkančią epochą. Turbūt paveikti tokio pat impulso (ir rimtesnių mokslinių priežasčių) Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Aurimas Švedas 2010 m. rugpjūtį–gruodį kalbėjosi su režisieriumi apie pastatytus ir nepabaigtus filmus, studijas Maskvoje ir Leningrade, kino festivalius ir sovietmečio kino suvaržymus. Įvyko 11 pokalbių ir tikriausiai būtų įvykę dar tiek pat, jei režisierius tebebūtų su mumis.
Knyga vadinasi „Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius“ – pavadinimas tiksliai atspindi jos struktūrą. Knygos rašytojai ir režisierius tarsi susikeičia vietomis: Grikevičius pasakoja, o autoriai režisuoja, atrenka, grupuoja, deda į skyrius. Tačiau neprimeta savo nuomonės – jų klausimų net nėra, o komentarai pateikti išnašose. Tai, beje, ne mažiau svarbi knygos dalis, suteikianti asmeniškam pasakojimui faktais patvirtintą istorinį foną. Todėl šį leidinį, sudarytojų žodžiais tariant, galima vadinti ir Almanto Grikevičiaus autoportretu, ir kultūros istorijos šaltiniu.
Nors knygoje laikomasi chronologinio nuoseklumo, juntamas ir tvirtas konceptualus karkasas, išryškinantis svarbius Grikevičiaus kūrybos bruožus: istorinio laiko pojūtį ir sugebėjimą jam suteikti šiuolaikišką išraišką, vietos dvasios pagavą (ypač dokumentiniame filme apie Vilnių „Laikas eina per miestą“,1966), pasakojimo konstravimą paradokso principu ir epochos lūžių atskleidimą per vidinę herojaus dramą. Tas jautrumas tarpusavio santykiams tarsi atgaivina Grikevičiaus prisimenamus žmones – ypač dar mokslo metais Maskvoje sutiktą kino kritiką Saulių Macaitį ir kūrybos bendražygį (o kartu ir savotišką varžovą) režisierių Vytautą Žalakevičių.
Knygos skaitymas iš tiesų primena filmo žiūrėjimą – stambūs vaikystės Šančiuose planai, bendros studijų metų panoramos, galiausiai tolimos neįgyvendintų projektų perspektyvos. Tačiau kiekvienas planas ryškus, vaizdo tikrumą liudija išraiškingos detalės. „Šančiuose mačiau kunkuliuojančius jausmus, kuriuos vėliau norėjau pavaizduoti savo filmuose. Juk kuriant filmą labai svarbu pradėti kalbėti apie tai, kas ką myli, tai pats įdomiausias akcentas žiūrovui! Todėl režisieriui neprošal visų pirma savęs paklausti: „O ką myliu aš?“
Tai perskaičius nestebina, kad būtent Grikevičius (kartu su Algirdu Dausa) sukūrė „Jausmus“ (1968), kino kritikų pripažintą geriausiu lietuvišku filmu. Meilės jausmo (moteriai, tėvynei, artimui) režisierius neidealizuoja, jam artimas italų neorealistų sugebėjimas kalbėti apie jausmus, nevengiant sunkių klausimų ir sugretinimų. Gal todėl į romantišką Regimanto Adomaičio ir Eugenijos Bajorytės herojų žvilgsnių pokalbį įsiterpia proziški gyvulių poravimosi kadrai. Režisierius akcentuoja pasakojamos istorijos svarbą dabar gyvenantiems žmonėms. Būtent todėl ir šiame, ir vėliau sukurtuose filmuose veikėjai nėra „suetnografinami“, įvelkami į praėjusios epochos rūbus. Tai praeitis „rengiasi“ dabartimi, kalba nūdienos žmonėms.
Įdomu buvo skaityti režisieriaus komentarus filmui „Ave, vita“. Žiūrėjau jį daugybę kartų, o Grikevičiaus pasakymas, kad tai kelio filmas, vis tiek nustebino. Taip, į mirtį žygiuojančių žmonių kolona yra kelyje, bet kažkodėl šis sunkaus beviltiško ėjimo vaizdinys niekada nesukėlė panašių minčių. Gal todėl, kad pagrindinis Grikevičiaus filmų veikėjas dažnai yra laikas, o jame gyvenantys žmonės – tik jo nešėjai. Net ir viena ryškiausių lietuvių kino intelektualių Veronika (įsimintinas Eugenijos Bajorytės vaidmuo) pirmiausia yra atminties konteineris, joje grumiasi jos tėvo praeitis ir jos pačios šiandiena (scenarijaus rašymas, darbas televizijoje, vaiko laukimas).
Filme istorinis laikas pereina į mitologinį ir atvirkščiai, todėl išsiplečia interpretacinis laukas. Į mirtį einančių žmonių koloną galima suprasti kaip konkrečią istorinę nuorodą – Antrojo pasaulinio karo metais sušaudyti vedamus žydus (taip įsivaizdavo vienas scenarijaus autorių Grigorijus Kanovičius), o kartu kaip amžiną būties myriop kelionę. Grikevičius pasakoja, kaip skirtingai šią į nebūtį žygiuojančią koloną matė scenarijaus autoriai (su Kanovičiumi rašė Vytautas Žalakevičius), režisierius, sovietinė cenzūra. Ši knyga ypač naudinga sovietmečio jau nemačiusiai kartai, kuri nežino, kaip veikė tuometinė filmų užsakymo, gamybos, išleidimo į ekranus sistema, kokių gudrybių reikėjo griebtis norint išreikšti svarbias, bet ideologiškai „neteisingas“ mintis.
Skaitydama sužinojau, kad egzistavo vadinamasis „baltų pudelių metodas“ – iš anksto suplanuota scena, kurią cenzoriai būtinai pareikalaus išmesti (pavyzdžiui, besikeikiantis rusų kareivis). Tokie akivaizdūs akibrokštai nukreipdavo dėmesį nuo subtilesnių, paslėptų nuorodų. Pavyzdžiui, filme „Ave, vita“ netiesiogiai užsimenama apie 1956 m. Budapešte vykusį antisovietinį sukilimą ir 1968 m. Prahos pavasarį numalšinusius sovietų tankus. Upe plaukia žaislai, tarp jų – ir tankas, o už kadro balsas sako: „Čekoslovakija, Vengrija...“. Šiandienos žvilgsnis ne visada pagauna tokį „dvigubą“ vaizdą, o kuo toliau, tuo sunkiau bus skaityti užslėptas sovietmečio metaforas. Todėl „Epizodai paskutiniam filmui“ svarbūs ne tik besidomintiems kūrėjo biografija ir Lietuvos kino istorija, bet ir norintiems geriau pažinti politinių suvaržymų sukaustytą, tačiau meno modernizacijos mastais išsiskiriantį laiką.
Knygos sudarytojai stengiasi perteikti gyvą pokalbio tėkmę, kartais net per daug pasitikėdami šnekamąja kalba. Viena vertus, tai leidžia pajusti režisieriaus kalbėseną, jos ritmą. Kita vertus, atsiranda pasikartojimų, kai kur dingsta minties aiškumas. Tačiau tokius „juostos subraižymus“ kompensuoja režisieriaus atvirumas, kalbėjimas ne tik apie kūrybos viršūnes – vaidybinio filmo „Faktas“ (1980) rodymą Kanų kino festivalio konkurse, bet ir nesėkmes, neįgyvendintus sumanymus. Todėl vieni įdomiausių man buvo skyriai „Apie tai, kas buvo ir kas galėjo būti“ ir „Dingusių akimirkų stop kadrai“, kur randame režisieriaus autobiografiją, paraišką filmui, Meno tarybos protokolą, susirašinėjimą apie kuriamą filmą „Herkus Montė“. Dokumentinė dalis kartu su gerai parinktomis režisieriaus gyvenimo ir filmų fotografijomis ne tik sustiprina autentiškumo įspūdį, bet ir kuria intriguojantį vizualinį naratyvą. Knygos dailininkas Tomas Mrazauskas jam suteikia taurų pavidalą su švelniu retro atspalviu.
„Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius“ – savitas sakytinės istorijos pavyzdys, kuriame pokalbio su menininku žanras įgauna akademinio svorio, bet nepraranda asmeniškumo, subjektyvių tikrovės „iškraipymų“. Tai kelio filmas ir kartu jo paraštės su netikėtumo pažadu. Režisieriaus ir istorikų pokalbis tarsi ta dingusi juosta išryškina laiko ženklus ir skatina dar atidžiau gilintis į Lietuvos kino istoriją.
