Pasirodo, įmanoma
Anna Mikonis-Railienė, Lina Kaminskaitė-Jančorienė.
Kinas sovietų Lietuvoje: sistema, filmai, režisieriai.
VDA leidykla, 2015, 576 p.
Ši parama ir sudarė sąlygas atsidėti netrukdomam darbui, kruopščiai rinkti dokumentus Lietuvos ir Rusijos archyvuose, peržiūrėti ne tik visus lietuviškus filmus, bet ir jų korekcijų, „taisymų“ medžiagą garsiojoje „Gosfilmfondo“ saugykloje ir galiausiai sudėti monografijos tekstą į puspenkto šimto knygos puslapių (dar per šimtą puslapių sudaro mokslinis aparatas: išnašos, filmografija, šaltiniai ir literatūra, etc.).
Tam tikras autorių interesų „pasidalijimas“ tarp istorijos ir kinotyros neskaido šio teksto į dvi skirtingas dalis, bet atvirkščiai – išskleidžia plačią sovietmečio epochos panoramą, padėsiančią jaunam skaitytojui bent apytikriai suvokti nepaprastai sudėtingas, prieštaringas, tragiškai absurdiškas sąlygas, kuriomis kūrėsi, brendo, įsiliejo į nacionalinę kultūrą, vegetavo Lietuvos kinas. Anot knygos recenzento dr. Aurimo Švedo, tai tarpdisciplininis tyrimas, apimantis istoriją, kinotyrą, komunikaciją, priartėjantis prie kitų kultūros – literatūros istorijos, kritikos – kontekstų.
Kas šioje knygoje visiškai nauja, tai nepaprastai gausi archyvinė medžiaga, leidžianti pažvelgti į kino sistemos funkcionavimą ir filmų gamybos užkulisius. Ji atskleidžia partinės ideologinės kontrolės, cenzūros (ir autocenzūros) mechanizmus, rekonstruoja šią daugiapakopę (centro – Maskvos – ir vietinių institucijų) struktūrą, atkuria alinantį kai kurių filmų scenarijų perrašymo, perfilmavimo, medžiagos karpymo, režisierių keitimo procesą, parodo, koks galėjo būti, bet niekada netapo lietuvių kinas.
Knygą sudaro trys dalys, sąlyginai skirtos stalinizmo, atlydžio ir sąstingio laikotarpiams. Chronologiniai jų rėmai nevisiškai sutampa su istoriniais įvykiais, ir tai suprantama, nes kino pobūdį lėmusioms ideologinėms nuostatoms taikytinas inercijos dėsnis. Antai stalininis socrealizmas Lietuvos kine truko iki pat 1959 m., jo recidyvų pasitaikė ir vėliau, todėl pirmoji knygos dalis apima 1953–1960 metus. Antroji aprėpia vaisingiausius, meniniu požiūriu brandžiausius lietuvių kinui metus (tarp „Adomas nori būti žmogumi“ ir „Herkaus Manto“) ir baigiasi 1972-aisiais: chruščiovinį atlydį dogmatikai užgniaužė taip pat ne iš karto. Trečioji dalis baigiasi sovietinės (drauge ir kino) sistemos žlugimu 1989-aisiais.
Tokiai periodizacijai galima pritarti, tam tikrų abejonių kelia tik pradiniai 1953-ieji. Juk sovietinė kino institucionalizacija prasidėjo iškart po antrosios okupacijos, 1944 m. rugsėjį Kaune pradėjus veikti kino kronikos studijai. Beje, kino sistemos istorija nuo šios datos ir analizuojama. Regis, chronologinius monografijos rėmus ir bendrą jos pobūdį bus nulėmę A. Mikonis-Railienės kinotyriniai interesai, apsiribojantys vaidybiniu kinu: 1953 m. dar kronikinių filmų studijoje drauge su „Lenfilm“ buvo pastatytas pirmasis vaidybinis filmas „Aušra prie Nemuno“.
Nekvestionuoju tokio pasirinkimo, tačiau ieškant lietuvių kino nacionalinio savitumo atsiriboti nuo dokumentikos beveik neįmanoma. Ypač trečioje, sąstingiui skirtoje dalyje. Ir apskritai Lietuvos kino studija buvo kompaktiškas, visomis kūrybos bei gamybos grandimis glaudžiai susijęs organizmas, tad atsiribojimas (net ir nuo Maskvos televizijos užsakymu sukurtų filmų bei miniserialų) gerokai susiaurina bendrą vaizdą.
Kitaip tariant, šis pionieriškas darbas (kaip jį apibūdina pačios autorės) tik pramina (norisi tikėti) kelius būsimiems tyrinėjimams ir provokuoja diskutuoti.
Bet pirmiau eikite į bibliotekas ir skaitykite, nes pagal Europos Sąjungos struktūrinių fondų taisykles šiuo leidiniu prekiauti negalima.
