Sostinės kino teatrų istorija
Sonata Žalneravičiūtė,
Vilniaus iliuzionai: miesto kino teatrų istorijos, Vilnius, Vaga, 2015.
Įspūdingas jau pats knygos svoris: pasakojimai apie autorės suskaičiuotas net 50 vietų, kur Vilniuje vienu ar kitu metu buvo įsikūrę kino teatrai, išguldyti veik 500 gausiai iliustruotų puslapių. Knygos pagrindu tapo dokumentinė medžiaga, daug interviu su kino teatrų darbuotojais ir lankytojais, straipsnių ir pranešimų spaudoje iškarpos. Kino teatrų istoriją siekiama pateikti platesniame miesto raidos kontekste. Neretai pasakojimas apie vieną ar kitą kino teatrą pradedamas dar keli šimtmečiai prieš kino atsiradimą, trumpai pristatoma vietos, kurioje įsikurs kino teatras, istorija, mitologija. Taip pat nepamirštama paminėti, kaip ši vieta pasikeitė kinui iš jos iškeliavus. Autorė praplečia apie pirmuosius kino teatrus rašiusio Vytauto Mikalausko medžiagą – pakoreguoja pirmojo kino teatro Vilniuje („Iliuzija“) atidarymo datą, pateikia įdomios medžiagos apie to meto kino teatrų savininkus (pvz., carinės Rusijos kino magnatų Štremerių šeimą ir jų veiklą Lietuvoje). Daugiausia dėmesio skirta chronologiškai plačiausiai ir lig šiol netyrinėtai sovietmečio kino teatrų raidai. Sovietmečio kino teatrų gyvenimas gerai atspindi karčią sovietinę realybę: darbo kultūros lygį (nuolatiniai papeikimai už gėrimą darbo vietoje, atsainų požiūrį į klientus, nuolatinius kasos trūkumus etc.), ekonominę realybę (ilgiausios eilės prie populiarių kino filmų, spekuliacija bilietais), socialines skirtis (specialios vietos partiniam elitui, „fondinių“ filmų seansai, neprieinami paprastiems mirtingiesiems). Knygoje neapsiribojama vien kino teatrų raida – nemažai dėmesio skiriama ir aplinkiniams jos aspektams. Itin įdomu skaityti apie kino plakatų kūrimo specifiką, populiariausius repertuaro filmus (šios recenzijos autoriui tikras atradimas buvo faktas, jog į pseudomokslinėmis Ericho von Dänikeno teorijomis paremtus „dokumentinius“ filmus apie nežemiškas senųjų pasaulio civilizacijų ištakas sovietmečiu buvo rengiamos net ekskursijos).
Knygoje gerai susidorojama su iškeltomis užduotimis, tačiau yra ir keli rimti trūkumai. Pirmiausia norėtųsi papeikti žmones, rengusius spaudai prie knygos pridėtą miesto kino teatrų žemėlapį. Nesitiki, jog daugiau nei dešimtmetį „Skalvijos“ kino centre dirbanti autorė nežinotų, kur šis centras yra. 38 numeriu žemėlapyje pažymėta „Skalvija“ (buvęs kino teatras „Planeta“) įkurta ne sau įprastoje vietoje (A. Goštauto g.), o Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno, kur turėtų būti 41 numeriu pažymėta „Tauro“ kino salė. Kur dingo ši? Ji įsikūrė 40 numeriu pažymėtoje „Vingio“ (dabar „Forum Cinemas Vingis“) vietoje. O „Vingį“ randame Gedimino prospekto pradžioje, ten, kur turėtų būti 39 numeriu pažymėtas „Vilniaus“ kino teatras. „Vilnius“ perkeltas prie A. Goštauto ir A. Jakšto gatvių sankirtos. Pagalvotum, kad į „Skalvijos“ vietą, bet ne – jis aiškiai pažymėtas kitoje nei „Skalvija“ sankryžos pusėje, kur jokio kino teatro nebūta. O „Skalvijos“ vieta liko tuščia. Gražiai išleistai knygai toks klaidingas žemėlapis garbės nedaro.
Galiausiai dėl pasirinkto pasakojimo metodo žiupsnio kritikos nusipelno ir pati autorė. Šis metodas įprasmintas knygos pradžioje pateikta Adomo Mickevičiaus citata: „Nors, atkurdamas Valenrodo darbus, leidau sau kai kurių prasimanymų, bet tikiuosi juos pateisinsiąs panašumu į tiesą“ (p. 7). Matyt, norėdama suteikti gyvumo sausiems kino teatrų veiklos dokumentams, autorė leidžia sau kurti fikcinį istorinį naratyvą. Taip paprastas Kinofikacijos ir filmų nuomojimo vyriausiosios valdybos papeikimas „Pergalės“ kino teatro darbuotojams „už girtavimą esant komandiruotėje, triukšmo sukėlimą ir vietos pareigūnų įžeidimą“ pavirsta telefono pokalbiu tarp Telšių viešbučio ir „Pergalės“ kino teatro direktorių. „Liepos 7d., rakindamas kabineto duris, „Pergalės“ vadovas išgirdo atkakliai skambantį telefoną. – Labs rīts, dėrektuoriau. Če skombėn Telšiūn viešbotė derektuorė Strazdienė, – pasigirdo suirzęs balsas. – Nuorio praneštė, kad Tamstas gastruolioujėntė kina tētra darbuotuojē Milers, Martinkiens ė Malinauskis vakar naktį susėmošė mona viešbotie. Aiškē, kombarie gierė, kažkou apie karalių Mindauga riekava, dainava „Ont kalną mūrā“. Vo kāp išējė iš kombarė, jiemė kabinietėis pri administratuorės, anū vėsēp kuoliuotė“ ir t. t. (p. 198–199). 1959 m. liepos 6 d. vykusiam konfliktui autorės prikabinti išgalvoti tautiniai motyvai (konfliktas dėl karaliaus Mindaugo etc.) ne tik nepadeda perteikti laiko dvasios, bet istoriniame kontekste yra tiesiog klaidinantys. Mat Liepos 6-ąją, kaip karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, istorikas prof. Edvardas Gudavičius išpopuliarino tik Sąjūdžio metais. Tarpukariu ši data buvo eilinė kalendoriaus diena, tad jos šventimas 1959 m. negalėjo turėti jokio tęstinumo ir pagrindo. Lyg mikrofonui netyčia įlindus į kino filmo kadrą, visa istorinė iliuzija tai suprantančiam knygos skaitytojui žlunga. Įtikinamos istorinės fikcijos kūrimas reikalauja itin gero istorinio konteksto išmanymo, ir nors autorės žiniomis apie kino teatrų istoriją abejoti netenka, kalbant apie bendruosius istorijos procesus jai dar reikėtų pasitempti. Tokių klaidų buvo galima išvengti, jei prieš publikuojant ji būtų davusi paskaityti knygą rimtesniam istorikui. (O gal taip ir buvo padaryta? Tuomet gėda jiems.)
Nepaisant kelių trūkumų, knyga yra vertingas kino istorijos Vilniuje pažinimo šaltinis. Per kino filmų demonstravimo vietas atsiskleidžia daugiataučio, skirtingus politinius ir tautinius režimus išgyvenusio miesto istorija. Neabejoju, kad viduržiemy pasirodžiusią knygą išsitrauksiu ir vasarą. Mat ji gali puikiai pasitarnauti ir kaip istorinis gidas po kino Vilnių: padėti skaitytojui pajusti per miestą einančio kino dvasią. Na, tik pataisykit tą nelemtą žemėlapį.
