Ieškant Šarūno Barto
Gražina Baikštytė, „Šarūnas Bartas: kai gyvenimas tampa kinu“,
Vilnius, „Sofoklis“, 2020, 256 p.
Šiemetinė Vilniaus knygų mugė netikėtai, bet prasmingai susiejo du garsiausius pasaulyje kino žmones iš Lietuvos. Jono Meko citata „Gyvenkime be formulių“ buvo pasirinkta mugės šūkiu, o mugėje pristatyta „Sofoklio“ leidyklos išleista knyga „Šarūnas Bartas: kai gyvenimas tampa kinu“.
Sunku įsivaizduoti, kuriam iš mūsų kino žmonių labiau tiktų ši nuostata – „gyventi be formulių“. Šarūnas Bartas pirmasis Lietuvoje įkūrė nepriklausomą studiją „Kinema“, kurioje buvo sukurti visi jo filmai ir kuri tapo debiuto vieta daugeliui jo kolegų. Jis pirmasis pradėjo daryti koprodukcinius filmus su garsiu prancūzų ir portugalų prodiuseriu Paolo Branco. Bene jo vienintelio iš Lietuvos retrospektyvas rengė Prancūzų sinemateka, Pompidou šiuolaikinio meno centras ir kitos prestižinės salės. Ir, be abejo, Barto kino kalba – jo sukurtų vaizdų paveikumas, įtaiga, stiprumas – neleidžia filmų pamiršti ir verčia išskirti šį autorių iš kitų kino kūrėjų. „Kai pažiūrėjau filmą „Trys dienos“, pamačiau režisūros būdą, kokio nežinojau. (...) Lietuvai labai pasisekė, kad ji turi tokį režisierių“, – sako žinoma prancūzų režisierė Claire Denis, kurios balsą girdime šioje knygoje. „Bartas turi tik jam vienam būdingą išskirtinumą“, – mano operatorė Agnès Godard.
Parašyti knygą apie režisierių Šarūną Bartą ėmėsi kino aktorė Gražina Baikštytė, išleidusi jau net dvi knygas. Viena iš jų skirta teatro režisieriui Rimui Tuminui, aktorės ir jos šeimos bičiuliui, tos pačios kartos, tad ir panašios patirties. Toks knygos herojaus pasirinkimas, rodos, visiškai suprantamas. O kodėl autorė naujai knygai rinkosi „ne savo lauko“ herojų – kitos kartos, kitos formuojančios patirties, nesusijusį nei glaudžiais darbiniais, nei žmogiškos bendrystės ryšiais? Kas ją vedė?
Galbūt ta pati nuostaba, kad mes Lietuvoje neturime nė vieno išsamesnio leidinio apie jį – subrendusį, ryškų, pripažinimą pasaulyje pelniusį kino kūrėją. Galbūt aktorinės prigimties smalsumas perprasti personažą, kurio įvaizdis – paslaptingas mažakalbis, nieko neprisileidžiantis ir neįsileidžiantis į savo uždarą, ne visiems suprantamą pasaulį. Įdomu patyrinėti ir suprasti, koks jis žmogus, tėvas, kolega, režisierius, kaip jis dirba, kaip mąsto. Ne veltui darbinis knygos pavadinimas ir buvo „Kas tas Šarūnas Bartas?“
Knygos autorė ir leidžiasi aiškintis, kas gi jos herojus, kalbindama jį patį ir tuos, kurie buvo ar yra šalia – jo vaikus, draugus, bendražygius, kolegas, aktorius. Tiesa, knyga prasideda nuo kinotyrinio Živilės Pipinytės straipsnio, nuosekliai apžvelgiančio režisieriaus kūrybą, jos svarbiausius bruožus. Taip chronologiškai nuosekliai juda ir knygos autorė. Knygos skyriai – tarsi režisieriaus gyvenimo etapai. Pradedama nuo pačios pradžios – vaikystės, perteiktos paties režisieriaus prisiminimuose. Toliau – „Bangos“ kino studija Kaune (1983–1986), kur prasidėjo kino amato atradimai, vyko pirmieji filmavimai. Apie tai irgi pasakoja pats knygos herojus. Pirmas filmas „Tofolarija“ (1986), nuvedęs į Sajanų kalnus dar labai jaunus filmo kūrėjus Šarūną Bartą ir Valdą Navasaitį (kuris čia net neminimas, nors visose filmografijose nurodyti du šio filmo režisieriai, o 94 p. jis kažkodėl vadinamas operatoriumi). Toliau – studijos Maskvoje, VGIK’e (1986–1991), kur prie režisieriaus balso prisijungia ir kartu studijavęs operatorius Vladas Naudžius, nufilmavęs dokumentinę juostą „Praėjusios dienos atminimui“ (beje, apie šį Barto filmą knygoje kažkodėl nekalbama), „Tris dienas“ ir pradėjęs „Koridorių“. Apie studijos „Kinema“ įkūrimą pasakoja pirmųjų Barto filmų prodiuseris Audrius Kuprevičius. Pirmą vaidybinį filmą „Trys dienos“ (1991) prisimena aktorius Arūnas Sakalauskas, jame vaidinęs ir savo vėlesnio filmo herojų suradęs režisierius Audrius Stonys, prodiuserė Uljana Kim, supažindinusi režisierių ir pagrindinę filmo aktorę Kateriną Golubevą, tapusią jo žmona. Toliau – „Koridorius“ (1995), kur išgirsime jame vaidinusio šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus balsą. Filmas „Mūsų nedaug“ (1996), vėl nuvedęs pas tofolarus į Sibirą. Čia įsijungia Jurga Dikčiuvienė, ilgametė režisieriaus asistentė ir ne vieno filmo prodiuserė (kiek griaunanti knygos chronologinę tvarką, nes pradėjo dirbti tik nuo kito filmo „Namai“, tad gal jos pasisakymas derėtų prie šio filmo skyriaus). Tokie nedideli pasitaikantys netikslumai (pvz., 97 p. juodai baltas filmas „Trys dienos“) rodo, kad knygai apie kiną vis dėlto reikėtų specialaus redaktoriaus. Kaip ir geresnės poligrafinės kokybės knygos nuotraukoms – juk tai knyga apie kino žmones, kitaip tariant, vaizdų kūrėjus.
Apie filmą „Namai“ (1997) labai jautriai ir šiltai pasakoja prancūzų aktorius Alexas Descas bei režisierius Artūras Jevdokimovas, su operatoriumi Rimvydu Leipumi tuo metu kūręs filmą, kaip filmuoja pats Bartas. Taip atsirado dokumentinė juosta „Praėjusio filmo atminimui“. Čia pasigirsta ir svarbi tema apie ypatingą „Kinemos“ atmosferą, siejančią tos kartos kino žmones.
Režisierius Kristijonas Vildžiūnas pasakoja, kaip buvo ruošiamasi ekspedicijai į Maroką prieš filmuojant „Laisvę“ (2000). Pagrindinį vaidmenį filme suvaidinęs Valentinas Masalskis kalba, ką aktoriui reiškia dirbti su Bartu. O kaip klojasi režisieriaus ir operatoriaus santykiai, pasakoja operatorius Rimvydas Leipus. Briuselio kino centro „Cinèma Nova“ programų sudarytojas, senas Lietuvos kino žmonių bičiulis Laurent’as Govaerts’as atsimena gyvenimą pakeitusią pažintį su Šarūnu. Beje, knygoje publikuo- jama nemažai jo nuotraukų iš „Laisvės“ filmavimo.
Kodėl knygoje yra atskiras skyrius, skirtas Prancūzijai, šaliai, kurioje Barto kūryba labiausiai vertinama, visiškai suprantama. O kodėl atskiras skyrius Rusijai, autorės nelabai pagrįsta. Bartas pasakoja apie savo požiūrį, santykius su šia šalimi, bet nėra jo kolegų, mokytojų, draugų iš ten balsų. Tik išklausomos režisieriaus mintys apie Kryme taip sudėtingai, su pertraukomis filmuotus „Septynis nematomus žmones“ (2005).
Filmas „Eurazijos aborigenas“ (2010) tampa pretekstu išgirsti režisieriaus samprotavimus apie aktorystę, paties sukurtus vaidmenis, darbą su kitais aktoriais. Tai neabejotinai įdomi tema ir pačiai knygos autorei, didelę patirtį turinčiai aktorei, nes iš aktorių šis režisierius reikalauja tiesos ir organikos.
Tada kelias nuveda į režisieriaus šeimos sodybą Bekupėje, kur buvo nufilmuota itin asmeniška juosta „Ramybė mūsų sapnuose“ (2015), skirta anksti tragiškai pasaulį palikusios Golubevos atminimui.
Apie paskutinius du filmus „Šerkšnas“ (2017) ir „Sutemose“ (2019) kalba pagrindiniai jų aktoriai Mantas Jančiauskas ir Marius Povilas Elijas Martynenko.
Kai kurie Bartui svarbūs žmonės (Paolo Branco, Valeria Bruni-Tedeschi, Leos Caraxas) liko nepakalbinti. Suprantama – ne visi pasiekiami, ne visi norėjo ar galėjo kalbėti. Tokiu atveju knygos autorė juos trumpai pristato ir apibūdina cituodama Bartą. Tačiau ar tikrai užtenka tik tokio dėmesio, sakykim, prancūzų kino režisieriui Caraxui – daug prisidėjusiam prie Barto vardo išgarsinimo Prancūzijos kino pasaulyje, gana svarbiai jo asmeninio ir kūrybinio gyvenimo personai? Apsiribojama tik trumpa pastaba prisimenant filmavimą „Namuose“: „Su Leos dirbti buvo labai lengva. Jis absoliučiai paklusnus. Be to, mes buvome susitarę: jis nusifilmuoja pas mane, o aš pas jį.“
Knygos pabaigoje pasigirsta kalbintųjų balsų tutti – trumpos citatos, kuriose girdima viena pagrindinė tema. Nepaisant sudėtingų ir įvairių bendravimo patirčių, visi sutartinai kartoja, kad Bartas – išskirtinai tvirta, stipri ir sudėtinga asmenybė.
Visi kalbintieji pabrėžia jo maksimalų atsidavimą kinui, darbui, profesijai. Jis visą laiką eina savo keliu, nesileidžia į kompromisus. „Reikia būti labai reikliam ir daryti, kuo tiki. Šarūnas tą ir daro“, – sako Claire Denis.
Knygos autorė jautriai ir atsargiai artėjo ir prie knygos herojaus, ir prie kitų pašnekovų. Nesistengiama išprovokuoti, veikiau norima išklausyti, įsiklausyti. Bet herojus neidealizuojamas, aštresnės situacijos „nenušlifuojamos“.
Vis dėlto knygos intonacija kiek per lengva ir per švelni ir herojaus charakteriui, ir jo gyvenimo ar kūrybos patirtims. „Kiekvieną kartą, kai jį matydavau, apimdavo jausmas, kad jis su savimi tarsi kažką sunkaus velka “, – sako Agnès Godard (p. 247). „(...) Ne dėl to, kad dabar jis brandaus amžiaus, o dėl to, kad daug kentėjo“, – sako Denis (p. 247).
Labiausiai brangintina ši knyga tuo, kad tai ne tik Šarūno Barto portretas, bet ir jo kartos kino žmonių išklausytos ir užrašytos patirtys. Juk tai – pirmųjų nepriklausomybės dešimtmečių kino istorija. Tie pasakojimai, prisiminimai, mintys, įžvalgos tolsta, užsimiršta, išnyksta... Gal todėl po knygos pristatymo knygų mugėje būreliui susirinkusių jos herojų taip knietėjo, kaip prieš daugelį metų, vėl kviesti taksi įsimintinu „Kinemos“ adresu.
