Apie dialogą

Pratarmėje I. Melnikova rašo apie žemėlapį kaip apie du išmatavimus turintį reiškinį, reprezentuojantį objektus ir per jų įprasminimą atskleidžiantį save (p. 10). Monografijoje į šį lapuose brėžiamą žemėlapį nugula literatūros, kino, dailės, muzikos objektai (jų erdvės), jungiami „ne visuomet sutaikomų ir nepastovių intermedialumo prieigų“ (p. 10). Pasirinkta žemėlapio metafora yra teisinga ir kitu aspektu: nors I. Melnikova skaitytojui suteikia įrankius, susistemina informaciją ir sudėlioja kertinius taškus, galutinis rezultatas – kurį iš siūlomų kelių pasirinksi ir kurioje žemėlapio vietoje atsidursi – priklausys tik nuo tavęs.

Monografijoje atsisakyta knygos skirstymo į skyrius. Vietoje jų pasirinkta dvylika strofų – kiekviena jų skirta skirtingai teorinei problemai ar kūriniui. Tačiau pati autorė savo knygą neformaliai dalija į dvi dalis (p. 16): teorinę (iki septintosios strofos) ir praktinę, kur autorė atitinkamai aptaria teorines prieigas ir vėliau, jas pasitelkdama, analizuoja kūrinius. Tą pastebės ir skaitytojas – įveikus susipažinimo su teorijomis ir jų kritinio vertinimo dalį, navigacija tarp likusių skyrių tampa paprastesnė: galima, jei yra noro, pradėti nuo tos strofos, kuri domina labiau, o tada sugrįžti atgal.

Nors pavadinimas suponuoja, kad monografijos centre yra literatūros intermedialumas (autorės tyrimo pamatu tapo „literatūros kūrinio geba kurti ryšius su kitų menų tekstais ir sykiu šį intermedialųjį dialogą įrašyti į savo paties audinį“, p. 16), čia beveik lygiaverčiu literatūros partneriu tampa kinas, nors neaplenkiama ir tapyba bei muzika.

Kino ir literatūros dialogas tekste išskirtinis tuo požiūriu, kad jis abipusis. Matyt, tai susiję ir su tuo, kad kinas – vienas iš Irinos Melnikovos tyrimo objektų, ir su tuo, kad ir daugumos literatūros ir kino „vartotojų“ galvose šios dvi medijos sunkiai atsiejamos tarpusavyje ir lengvai pasiduodančios viena kitos poveikiui. Pavyzdžiui, šeštoji strofa skirta literatūros ekranizacijoms. Autorė tiksliai susistemina dažnas ekranizacijų vertinimo (lyginimo su literatūra, žiūrovo lūkesčių) problemas, jas analizuojant pasitelkiama net ir labai dažna dviprasmybė – ekranizuotas nežinomo autoriaus romanas neretai bus priimtas palankiau nei žinomas, klasikinis literatūros kūrinys, kai vienu atveju scenaristui ir filmo režisieriui bus suteikta kūrybinė laisvė ir filmas priimtas kaip savarankiškas kūrinys, kitu atveju rašytojas bus sudievintas, o iš kūrėjų reikalaujama literatūros kūrinio „dvasios atitikimo“ ekrane (p. 111). Vesdama per teorines prieigas ir realius pavyzdžius, autorė, pasitelkdama romano pakopinę transformaciją į vaizdą (iš pradžių romanas juk turi tapti scenarijumi ir įgyti dramos struktūrą), į ekranizaciją kviečia pažvelgti kaip į savarankišką kūrinį ir kartu pokalbį tarp skirtingų medijų autorių ar net skirtingų laikotarpių, tradicijų, kultūrų atstovų.

Ne mažiau įdomus yra ir atvirkštinis reiškinys – kino virtimas literatūra: romanizacijos ir kino romanai analizuojami septintojoje strofoje. Tai ne tik autorinių scenarijų transformacija į literatūros kūrinius, bet ir (įdomiau) originalių literatūros kūrinių virtimas filmų scenarijais ir iš jų – nauju tekstu (kaip, tarkime, nutiko su Franciso Fordo Coppolos „Bramo Stokerio „Drakula“, p. 134). Kaip atskira, komercializuoto literatūros žanro kategorija, filmų romanizacija (arba tiesiog romanai) ir kino romanai yra mažai kam girdėti. Kaip išliekamosios vertės neturintys tekstai, atsiradę komerciniais sumetimais ir dažniausiai anoniminiai, jie neretai nepastebimi kino ir literatūros tyrėjų. Monografijoje šie kūriniai atskleidžiami kaip kultūros paribyje egzistuojantis netikėtas medijų formos keitimo konstruktas (kuriame tolygiai svarbūs scenarijus, autorius ir auditorija), nors ir ne visada paklūstantis medijų dialogo kanonams.

„Literatūros (inter)medialumo strofos“, žinoma, priklauso akademinei literatūrai. Čia gausu moksliniams tekstams įprastų sąvokų (nors jas įveikti gali padėti monografijos gale pateikiamas trumpas terminų žodynas) ir teoretikų pavardžių (pagalvojau, kad veikiausiai jausčiausi nejaukiai, jei nė vienos jų nebūčiau girdėjusi), tekstas pakankamai sudėtingas ir gali pasirodyti klampus, ypač skaitytojui, šią knygą į rankas paėmusiam ar planuojančiam paimti saviedukacijos tikslais. Atsižvelgiant į knygos turinio aktualumą (t. y. esmę – nesibaigiantį, stebinantį, net intriguojantį menų ir literatūros dialogą ir sąveikas), tai kelia norą svarstyti apie gana ryškią akademinės literatūros (kalbant ne vien apie šį konkretų atvejį) atskirtį visuomenėje – ar iš tiesų nesinorėtų dialogo ir čia? Bet tai, matyt, jau turėtų būti atskiros diskusijos tema.