Akimirksnis bendrystės
Kino operatorius Audrius Kemežys: akimirksnis spalvoms suderinti,
sud. Giedrė Beinoriūtė, Vilnius, Monoklis, 2022.
Apie Kemežį knygoje kalba net 29 pašnekovai. Tuos pokalbius gražiai ir prasmingai įrėmina pirmasis – su Audriaus mama Mikalina Kemežiene, ir paskutinis – su jo vaikų mama, žmona Galina Kim. O tarp jų kalba brolis Giedrius apie „žiauriai“ pasiutusius vaikystės nuotykius, Birštono kultūros centro fotostudijos „Varpas“, kurioje Audrius mokėsi fotografijos, vadovas Povilas Veteris ir jo žmona Jolanta, LMTA kurso draugas Rytis Kurkulis, studijų laikų draugai – režisierės Ramunė Rakauskaitė, Agnė Marcinkevičiūtė, aktorius Dainius Gavenonis, – videomenininkai Deimantas Narkevičius, Gintaras Makarevičius, kino operatoriai Rimvydas Leipus, Eitvydas Doškus, Vytautas Plukas, montažo režisieriai Danielius Kokanauskis, Eimantas Belickas, garso režisierius Kostas Radlinskas, režisieriai Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Giedrė Žickytė, Vytautas V. Landsbergis, Kristijonas Vildžiūnas, Mindaugas Survila, Tomas Vengris, koloristas Jonas Zagorskas, apšvietėjas Linas Ramanauskas, kino dailininkas Algirdas Garbačiauskas.
Daug žmonių, daug istorijų apie Kemežį, bet juk ir jo labai daug nuveikta per gyvenimą, trukusį tik 44 metus. Audrius Kemežys nufilmavo per 60 vaidybinių, dokumentinių juostų, už kurias įvertintas Nacionaline meno ir kultūros premija, „Sidabrinėmis gervėmis“, Lietuvos kino operatorių asociacijos „Ąžuolo“, Lietuvos kinematografininkų sąjungos prizais. Jis ne tik dirbo su daugeliu pripažintų lietuvių režisierių, bet ir buvo nepakeičiamas jų kūrybos bendražygis. Ne vienas jų yra prisipažinęs – be Audriaus talento, profesinės meistrystės, kino pajautos, begalinio darbštumo, atkaklumo, preciziškumo jų filmai būtų tikrai kitokie. Po Audriaus mirties apėmęs vienišumo jausmas neapleidžia – tai pagrindinė tema, skambanti jų atsiminimuose.
Pokalbiai knygoje sudėti chronologine tvarka – nuo vaikystės iki paskutinių filmų ir gyvenimo akimirkų, kad kuo aiškiau būtų, kaip, kada, iš kokių patirčių susiformavo tokia savita asmenybė, koks buvo jos gyvenimo ir kūrybos kelias. Audriaus atveju – tai neatskiriami dalykai.
Nekurti, nesiekti įdomiau, o lengviau, patogiau – visai ne jam. Ši jo savybė – svarbus visų knygos istorijų motyvas. Kaip ir nepaprastas, kartais net peržengiantis pavojingas ribas Kemežio atsidavimas filmui ir savo darbui. Jam svarbiausia buvo, ką filmuoji, kodėl filmuoji, ne tik techniniai operatorystės dalykai. Tie, žinoma, irgi buvo svarbūs, ir knygoje daug pasakojimų, kaip jis kažką neįtikėtina sumeistravęs, kiek suvirinęs visokių aparatų.
Kiekvienas pašnekovas kalba ne tik apie Kemežį ir savomis detalėmis papildo jo kolektyvinį portretą, bet ir apie save. Girdime jų savitas intonacijas ir skaitome apie jų individualias patirtis, žmogiškas ir profesines. Pokalbiai su knygos autore virsta ir mažais pačių pašnekovų portretais. Iš jų ir susidėlioja laikmetis, kino aplinka, jos kontekstai, nuotaikos. Perskaičius knygą, rodos, net tiksliai neatsakytum – daugiau sužinai apie Kemežį ar apie beveik du mūsų kino dešimtmečius. Sakykim, kaip atrodė pirmojo kino operatorių kurso studijos LMTA, kokia buvo nepriklausomų kino studijų Lietuvoje pradžia, kaip buvo filmuojamas vienas ar kitas filmas, kaip bendrauta, kas su kuo draugavo ir t. t.
Giedrė Beinoriūtė sugeba taktiškai, neprikišamai vesti „pokalbius rimtomis temomis“ ir išgirsti, ką pašnekovai nori ir gali pasakyti. Knygos pokalbių balsai natūraliai susilieja lyg į vakarėlio šurmulį – vieno prisiminimai susišaukia su kito, kai kas kartojasi, kuris nors ko nors nebeprisimena, bet visiems smagu kalbėtis, ir bendrystės jausmas neapleidžia. Aišku, pagrįstas didele pagarba ir žmogiška meile šviesaus atminimo kolegai ir bičiuliui, kuriam ir skirta ši knyga.
Tik kartais „vakarėlyje“ pasidaro kiek nuobodu, kai kažkelintą kartą klausaisi, kaip Kemežys ėjo stogų, uolų, balkonų atbrailomis, ar apie jo išsiblaškymą – pavėlavo, pametė ir t. t. Tada pasigendi įvairesnių temų, gilesnių įžvalgų apie šią asmenybę. Kai kada jos pasigirsta pasakojamuose atminimuose (sakykim, ir tai, kad jo perfekcionizmas slėpė didelį nepasitikėjimą savimi, ir tai, kad „mokėjo būti mažas“, sugebėjo įžiūrėti savo klaidas, gebėjo kalbėti nekalbėdamas, jam tiko būti mokytoju ir kt.), bet kartais jauti, kad „liko už kadro“, kaip ir kai kurie pašnekovai, gana svarbūs Kemežio kūrybiniame kelyje. Dėl to knygoje, kaip ir taikliai apibūdintame režisieriaus Kristijono Vildžiūno judviejų bendravime, Audriaus asmenybė kartais lyg tolsta, kartais lyg artėja. Autentišką prisiminimų ir pokalbių intonaciją padeda išsaugoti pokalbiuose paliktas kino (ir ne tik) žargonas. Toks žodynas, leksika ir būdingi tai kino kartai, jos aplinkai. Tokie „be pablažkių“ (nuolaidų) tekstai neišmanančiam kino skaitytojui. Bet šiam, kad neliktų nuošalyje, knygoje pridėtas trumpas paaiškinantis žodynėlis.
Knygoje gausu Audriaus nuotraukų, jo paties darytų fotografijų, filmų kadrų, laiškų draugams fragmentų. Tos nuotraukos ne tik iliustruoja pasakojamas istorijas, bet kartu ir išlaisvina skaitytojo fantaziją, leidžia pačiam (at)kurti Audriaus portretą.
Audriaus buvimas jaučiamas visoje knygoje. Jo mokėjimas kalbėti nekalbant. Ir tiksliai pasakyti, ką reikia. Tiesi, bet jautri bendravimo maniera. Tas jo keliamas pasitikėjimo jausmas. Knyga padeda tai išsaugoti – ne tik jį pažinojusiųjų atmintyje, bet ir lietuvių kino istorijai.
