Anarchija Žirmūnuose

Toks jausmas paprastai aplanko tada, kai troleibusas vėluoja mažiausiai septynias minutes. Dairaisi į visas puses, nevalingai judini kelį, dažnai keiti pozą, o laikrodžio ciferblatui dar vienu judesiu įrodžius visuomeninio transporto nepatikimumą suprunkšti. Su kiekviena „Anarchijos Žirmūnuose“ minute vis nekantriau imi laukti vėluojančios istorijos, o gal ir apskritai paties filmo. Kartais tolumoje sušmėžuoja kažkokia viltis, bet ji pasuka kiton pusėn ir jos nebematyti.

Galima manyti, kad „kažko nesupranti“, kad pasakojimas tiesiog nėra artimas tavo išgyvenimams, o asmeniniame nuotraukų albume nėra nė vieno kadro, panašaus į matytuosius ekrane. Tačiau sunku būtų surasti žmogų, kuris nepatyrė tam tikro idealų lūžio, to virsmo jaunystėje, kai „kieta“ keičiasi į „nesąmonė“ ir atvirkščiai. Juk nėra tokio paauglio panko, kuris nebūtų šventai įsitikinęs, kad panku liks visą gyvenimą.

Regis, būtent tokia yra viena pagrindinių filmo veikėjų Sandra. Ji lyg ir atstovauja tai jaunai maištininkei, visa savo esybe pasiryžusiai prieštarauti esamai pasaulio tvarkai, bet vargu ar tokiam įvaizdžiui įtvirtinti žiūrovo galvoje užtenka nuolat kartoti žodį „anarchija“, juostis geležimis puoštu diržu ir nuvaryti kaimyno mašiną. Kyla įspūdis, kad Sandra į save sugėrė tiek „anarchijos“, kad prarado žmogiškumą ir virto tik sąvoka. Sąvoka, kuriai pritrūksta gylio, tarsi ji būtų atvaizduota remiantis ne giliašakne anarchijos filosofija, o trumpu aprašymu Tarptautinių žodžių žodyne.

Panaši ir kita filmo herojė Vilė. Būtent su ja pirmiausia susipažįsta filmo žiūrovai. Mergina iš kaimo atvyksta į Vilnių mokytis Pedagoginiame universitete. Ir vos jai išėjus iš stoties norėtųsi, kad ji jauno žmogaus akimis pasidairytų po miestą, godžiai imtų ryti detales, prie kurių sostinės gyventojo akis taip pripratusi, kad net nepamato. Taip Vilija galėtų tapti ne tik jaunatviško Vilniaus metraštininke ir kartu su operatoriumi parašyti modernią sonatą sostinės mikrorajonams. Kartu mergina galėtų atsiskleisti kaip žmogus, kuriam miestas ir jo žmonės – dar visiškai nepažįstama planeta, terpė atsiskleisti, kurti ir pasikeisti. Tai galų gale juk ir yra jos vidinio lūžio teritorija. Tačiau mergina keliauja tiesiai pas tetą, kuri atstovauja kitam kraštutinumui (taigi ir Sandros antipodui) – tvarkai ir taisyklėms.

Ilgai pas ją Vilė neužsibūna. Dėl miglotų aplinkybių teta nesutaria su Vilės mama, ir mergina pareiškia išsikraustysianti gyventi atskirai. Radusi Sandros skelbimą ji apsigyvena jos nuomojamame bute. Merginos kalbasi taip, tarsi po kiekvieno sakinio lauktų instrukcijų iš Aukščiausiojo, ką sakyti toliau. Sandra kiekvieną frazę palydi skrodžiančiu žvilgsniu ir elementarią repliką „600 litų“ ištaria tokiu tonu, tarsi sakytų: „Panele, jūs mirštate“, o Vilė į viską reaguoja tarsi begemotas, kuris bijojo skiepų.

Profesionalūs chirurgai, mokydami savo amato studentus, dažnai tvirtina, kad skrodžiant lavonus nieko neišmoksi, reikia operuoti gyvą žmogų. O jei filme personažai negyvi? Ar žiūrovas gali ką nors apie juos „išmokti“? Jei herojų savybės primestos, o veiksmai – tarsi „iš viršaus“ nuleisti įsakymai, filmo pranešimas, kad ir koks ji būtų, tampa banalus arba, tiksliau tariant, apskritai išnyksta. „Zero II“ veikėjų požiūriu primena Gariūnų turgų, o „Anarchija Žirmūnuose“ – morgą. Ir vargu ar merginas „nužudė“ aktorinio talento stoka, regis, joms užrištomis akimis buvo liepta mėtyti į krepšį, nė nepasakius, kurioje pusėje jis yra.

Ir kaip staiga Vilė tampa neįtikėtinai drąsi ir įsileidžia į seksualinius žaidimus su Sandra! Iš kur kaimo mergina įgauna drąsos švelniai iš nugaros glamonėti kitai merginai krūtį, o vėliau išsirengti ir romantiškai sugriūti su ja į lovą, lieka paslaptis. Galbūt tai filmo lūžis? Gal visa ta Sandros anarchija ir Vilės baimė tebuvo užslėpta seksualinė trauka, kuri tiesiog ėmė ir pratrūko? Tačiau scena baigiasi ir jos lyg nebūta. Ji neturi jokios įtakos tolesnei įvykių raidai, ji tarsi vyšnia ant kaušelio ledų, nekeičianti turinio skonio.

Taigi žiūrovas priverstas laukti kito lūžio, kažkokio pasikeitimo, kuris visą sekamą istoriją sujungtų į kažkokią vientisą aiškią tezę, o ši pasėtų žiūrovo galvoje abejonę, paskatintų pamąstyti. Tačiau jauti, kad personažai imasi veiksmų ne todėl, kad to reikalauja jų charakteris, o tik tam, kad įsilietų į kažkokią iš anksto paruoštą schemą, patvirtintų popieriuje sukurtus įvaizdžius, pakartotų kažkokią „tiesą“. Todėl ta tezė yra bevaisė, kaip sėkla, pasodinta asfalte.

Radikalus personažų lūžis įvyksta tik filmo pabaigoje, taip staigiai ir „netikėtai“, kaip būna trumpametražiuose filmuose. Tokie siužeto posūkiai kino salėse dažniausiai sukelia auditorijos atodūsį ar nuostabą išreiškiančius garsus, aprašomus ištiktuku „oho“. Šie „efektai“ puikiai veikia filmuose apie aferas arba trumpuose šmaikščiuose etiuduose, kai niekas nesitiki, kad žiūrovai susigyvens su veikėjais. Juostoje „Anarchija Žirmūnuose“ negalėjome įžvelgti, kaip lūžis bręsta, kas jį lemia, jis kaip žaibas tik šmėkštelėjo prieš mūsų akis ir dingo.

Yra tokių knygų kaip „50 svarbiausių filosofijos idėjų“ ir panašiai, tai – greitas ir lengvas būdas „suprasti“ minties raidą. Jose ypač supaprastintai aptarinėjamas būties klausimas. Tokių knygų turinys savaime kenksmingas, nes gilaus supratimo reikalaujančius dalykus paverčia „sentencijų“ rinkiniu. Kiekvienas sakinys skaitytojų galvose sukelia ne abejonę ar kritinį mąstymą, bet priverčia pašnibždomis kartoti, o kartais ir sušukti „tiesa“. Kad ir koks gražus būtų Descartes’o posakis „Mąstau, vadinasi esu“, juk paprastas jis tik iš pirmo žvilgsnio. Ir šiai minčiai įkūnyti kine nepakaktų rodyti žmogaus, kuris savo egzistenciją įprasmina tiesiog demonstruodamas savo mąstymą.

Tačiau būtent toks, atrodo, yra filmo „Anarchija Žirmūnuose“ pagrindas. Kažkokia vieno sakinio tiesa, naiviai ištęsta iki begalybės. Nieko neanalizuojant, o tik kiekvienu kadru kartojant – tiesa, tiesa, taip ir yra. Vieni filmai savo poveikiu primena gilų pokalbį su įdomiu žmogumi prie vyno taurės ar pasiirstymą valtimi po nepažįstamus pasaulius, o šis gali prilygti tik susitikimui su savivaldybės tarnautoju, kuris pusantros valandos įrodinėja, kad Tarandės rajonas administraciškai priklauso Vilniaus miestui.