Eurazijos aborigenas (Eastern Drift / Indigène d'Eurasie)

Skausmingai degantis filmas


Režisierius Šarūnas Bartas | Scenarijaus autoriai Šarūnas Bartas, Catherine Paillé | Operatorius Šarūnas Bartas
Montažo režisierius Danielius Kokanauskis | Kompozitorius Alexander Zekke
Vaidina Šarūnas Bartas, Elisa Sednaoui, Klaudija Koršunova, Erwan Ribard, Arūnas Storpirštis
2010, vaidybinis, 90 min. Studija Kinema (Lietuva), Lazennec et Associes (Prancūzija), Kino bez granic (Rusija) | Platintojas Lietuvoje studija Kinema


Nemanau, kad daug kam patiks naujas Šarūno Barto filmas „Eurazijos aborigenas“. Tiesa, veikiausiai jį pamatys kur kas daugiau žmonių nei ankstesniuosius jo filmus, pavyzdžiui, „Tris dienas“, ar „Koridorių“, bet veikiausiai tik susierzins.

Man susidarė įspūdis, kad šitas filmas labai apgaulingas – viskas tarsi žiauriai paprasta ir aišku: žmogus, užaugęs be tėvų ir be valstybės, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms patekęs į kriminalinį pasaulį, blaškosi be vietos po Europą, lyg kamuolys skaudžiai atsimušdamas į priešingas sienas – Vakarus ir Rytus. Jis supranta, kad „karjeros“ prekiaudamas narkotikais nebepadarys, kad yra pernelyg mažas, tik pajuodusi figūrėlė, ir pavojus, nestabilumas, kuriame jis „gyvena“, to neverti. Jis neturi „savo namų“ ir tai yra jo tragedija. Tai žmogus be šaknų ir be pagrindo po kojomis. Filme vaizduojama, kaip jis desperatiškai bando išsivaduoti iš savo gyvenimo, ištrūkti iš savo liūno ir pradėti kažką naujo, nepaprasto ir gražaus, „juk greitai bus vasara“. Galima ginčytis, pavyksta jam tai ar ne.

Tad prasideda (veikiausiai dar viena) jo kelionė Paryžius–Vilnius– Maskva ir atgal, su tarpinėmis stotelėmis, Lenkijos pasieniu ir pelkėmis, niūriais pasaulio užkampiais kažkur Rusijos platybėse. Filmo geografija plati ne tik todėl, kad buvo filmuota skirtingose pasaulio vietose, – jas ne tik matome, visos vietovės įgauna tam tikrą emocinį krūvį, simbolinę prasmę, jų atmosfera persmelkia filmo nuotaiką, vyksmą ir, mano įsivaizdavimu, yra labai svarbios, gal net svarbiausios filmo kontekste. Beveik nereikia sekti siužeto vingių, kad suprastum, ką vis kita pasaulio dalis reiškia pagrindiniam filmo veikėjui Genai. Prancūzijoje, Paryžiuje, egzistuoja idiliškų, šiltų, jaukių kampelių, net neįtariančių, neturinčių nė menkiausios nuojautos apie niūrius milžiniškus Maskvos daugiabučius, apledėjusius jų stogus, purvinus kiemus, turgavietes, pilnas storai apsikamšiusių, suvargusių žmonių, apie nykius viešbučius, kurių vestibiuliai veikiau primena stotį, ką jau kalbėti apie šalies paribius, tuščias plynes, sugriuvusius mūrus, po kuriais Gena miega, visiškai apleistas vietas, kuriose gyvena žmonės (sic!), apleisti žmonės, kurių niekas nemato, – jie faktiškai neegzistuoja.

Šiame kontekste Vilnius atrodo ganėtinai nykiai. Jame daugiausiai laiko praleidžia viena iš dviejų (esminių) Genos moterų – italė iš Prancūzijos, labai primenanti veidą iš kokios nors šampūno ar kosmetikos reklamos, graži, sveika ir seksuali. Ji vaikštinėja po „dailų, nereikšmingą, senovišką senamiestį“ (taip jis nepavadinamas, bet kitaip man šiuo atveju nesivadina), po prabangias švytinčias parduotuves ir brangius naktinius barus, gyvena veikiausiai kažkur Užupyje, romantiškame apleistame bute. Vilnius čia pasirodo kaip renovuotas bedvasis miestas, turistų matomas miestas, ar greičiau, nesuinteresuoto svetimšalio akimis matomas miestas. Čia ir keletas nesusikalbėjimo „juokelių“, kurie dėl savo grubumo ir šaltumo labiau graudūs, nei komiški. Tikriausiai būtų galima kalbėti ne tik apie žmonių susvetimėjimą, kuris jau daugiau nei akivaizdus, bet apie žmogų kaip Svetimą erdvėje. Tiesa, ne visi filmo veikėjai tai jaučia ar išgyvena, Genos „Vakarų moteris“ neatrodo daug mąstanti, kaip ir jos naujas meilužis, taip pat iš Vakarų pasaulio, – juos tai nelabai domina, tik žiūrovas gali pastebėti, kokie svetimi jie Vilniuje, kokie nesantys.

Tuo tarpu Gena labai skausmingai jaučia, kad yra svetimas, ir ne tik svetimuose kraštuose, bet apskritai visur, nes juk jis neturi namų, atskaitos taško, pagal kurį būtų galima lyginti jo santykį su kitomis vietomis. „Trijose dienose“ irgi buvo vaizduojami pasaulio užkampiai, padūmavęs tuščias Kaliningradas, bet tai buvo buveinės, kad ir laikinos; ten daugiau rūsių, mažų tamsių erdvių, tuščių aikščių, kiemų, kuriuose būnama. Šiame filme kur kas daugiau žmonių, ūžiančios, šurmuliuojančios, gąsdinančios masės, ir pagrindinis veikėjas, kurio kelią stebime, ypač miestų kadruose dėl šio kontrasto atrodo tiesiog graudžiai vienas, svetimkūnis.

Moteris yra lyg mediumas, per kurį jis palaiko tam tikrą ryšį su erdve. Yra „Vakarų moteris“, „Rytų moteris“ ir net „vidurio moteris“ (trumpas epizodas Lenkijoje). Vakarų ir Rytų moterys sudaro tam tikrą opoziciją, tiek geografine prasme, tiek laiko (Rytus galima suprasti kaip daugiau ar mažiau jo praeitį, o Vakarai vis dėlto siejami su nusidėvėjusia geresnės ateities svajone). Kita vertus, jos labai panašios, visų pirma tuo, kad yra „žmogaus be vietos“ moterys, kurias jis, norėdamas ar nenorėdamas, žeidžia, tai moterys pavojuje, laisvo elgesio moterys, du magnetai, traukiantys Geną į skirtingas puses, du kūnai. Jų kūniškumas ypač pabrėžiamas, jos nepasižymi nei dideliu intelektu, nei dvasingumu, nei, pagaliau, šiltumu. Tik „Rytų moters“ gyvenimas gerokai baisesnis ir emociškai stipresnis. Apskritai, mano nuomone, kone visi kadrai, kuriuose pasirodo Klavdija Koršunova (vaidinanti „Rytų moterį“), yra stiprūs, aukšto krūvio, o jos mirties scena – viena įtaigiausių, šiurpiausių kine matytų nužudymo scenų, iškart priminusi Kafkos „Proceso“ pabaigą. „Vakarų moteris“ tarsi nepatyrusi gyvenimo veidu į veidą, ir apskritai visas Vakarų pasaulis primena idilišką šiltnamį, ypač paskutiniuose filmo kadruose: balti nameliai, žaliuojantys medžiai, siaurose gatvelėse žaidžiantys vaikai, jauki muzika. Tačiau šis šiltnamis yra išpuvęs, o jo idilė dvelkia paviršutiniškumu.

Galbūt atrodo, kad šis filmas yra „gilus trileris“, „paliečiantis aktualias Europos problemas ir egzistencinius klausimus“, bet manau, kad tai būtų pernelyg supaprastinti apibrėžimai. Filme yra kažko daugiau, tuščių erdvių, paliktų žiūrovui, laiko, palikto jame pasivaikščioti, patūnoti, apmąstyti. Aš net nedrįsčiau šito filmo pavadinti trileriu. Atrodo, viskas yra: ir narkotikai, ir prostitutė mylimoji, ginklas, didelės pinigų sumos, pavojus, „šaudo ir gaudo“ intarpai, bet kažkas ne taip. Ir tie, kurie tikisi išvysti trilerį, tikrai nusivils arba po filmo bent pajus kartų skonį burnoje. Gal taip yra todėl, kad per filmą, kuris „atrodo“ beveik kaip trileris, keliauja veikėjas, kuris visai nėra herojus, jis veikiau antiherojus, jį galima suprasti, įsitraukti į jo kelią, bet jis nežavi, jis nėra drąsus – jis desperatiškas, jis nėra gražus – jis jau sensta, jis nėra sektinas ar herojiškas – dažnai jo veiksmai kelia didelių dvejonių, jis pats sako, kad nežino, ko nori, o tokiu veikėju negali pa(si)tikėti. Kitaip tariant, deromantizuojamas kino romantizuotas gangsterio, kriminaliniam pasauliui priklausančio vyro įvaizdis (galima lengvai atsiremti į film noir). Žiūrint šį filmą neįmanoma patirti „susitapatinimo malonumo“, jei iš pradžių tai dar kažkiek pavyksta (ypač keistas kabliukas – filmo pradžioje Genos ištarta frazė „dėdė išmokė mane skaityti knygas“... ir suktis narkotikų platinimo pasaulyje), tai kuo toliau, tuo labiau didėja distancija tarp žiūrovo ir protagonisto.

Antras momentas – tai filmo pabaiga. Tiesiog virpėjau trokšdama, kad filmas baigtųsi kadru, kuriame Gena, visko netekęs apšerkšnijusioje Lenkijos pelkėje, užsikūręs ugnį džiovinasi pasą ir kelias likusias cigaretes, nuogas, susigūžęs, kone apglėbdamas tą liepsną. Bet Šarūnas Bartas nuo pradžios iki galo lieka griežtas ir kategoriškas, dėl ko kaip režisierių tikriausiai jį galima tik gerbti. Jis atkakliai, užsispyręs tęsia filmą ligi pat negailestingos, ironiškos ir vis dėlto kažkiek išvaduojančios jo pabaigos. Aš supratau, kad didžiausia Genos tragedija buvo ne tai, kad jis užaugo be tėvų, valstybėje, kurios nebuvo, bet tai, kad jis nežinojo, ko nori, vietoj vienos šalies gyveno trijose, vietoj vienos moteris mylėjo ir kankino savo desperatiška būtimi dvi, mėtėsi nuo vieno varianto prie kito pagal aplinkybes. Juk net filmo pabaigoje pamatęs, kad nebegali grįžti pas „Vakarų moterį“, jis skambina „Rytų moteriai“, kurios kūną jau seniai išmetė šalta upė.

Sunku gerbti Geną, bet neįmanoma negailėti ir nešiurpti. „Eurazijos aborigenas“ yra negailestingas, griežtas filmas, jis įtraukia ir sustingdo kai kuriuose kadruose, parodo šaltas naktinių didmiesčių šviesas ir žmogų, kuris nesijaučia esąs jų dalimi, filmas skausmingai gražiai dega. Jis gali nepatikti, bet jo svorio paneigti neišeis. Galbūt per šitą filmą daugiau žmonių susidomės Barto kūryba, o ištikimi gerbėjai nepames. Aš tik labai aiškiai prisimenu, kaip paklaustas, kodėl gi dabar toks filmas – „trileris“, kuriame ne šiek tiek, o daug kalbama (kontrastui galima prisiminti „Laisvę“), Šarūnas Bartas atsakė, kad „dūšia juk vis tiek ta pati“. Ir tai labai stipriai jaučiama filme, – juk režisierius įpūtė visą save, nieko nenudailindamas, sąžiningai ir griežtai. Nuoširdžiai; nes prie kino, kaip prie tos ugnies, nuogas šildosi ir dega. Aišku, galima rasti trūkumų, bet viskas priklauso nuo to, kaip aukštai pakelta kartelė. Po „Koridoriaus“ pasiutusiai džiaugiausi ir stebėjausi, tiesiog šokinėjau ir negalėjau patikėti, kad yra toks kinas, ir dar, pamanyk sau, lietuvio. Po šio filmo to pasakyti negaliu, bet neabejoju, kad šiandienėje Lietuvos kino situacijoje tai yra grynuolis, filmas, į kurį reikėtų lygiuotis. Jis nebus populiarus, bet negi populiarumas yra daugybė reklamos, parduotų bilietų ir nusivylusių balsų „taip nieko ir neįvyko“?.. Man regis, kad iš Šarūno Barto reikia mokytis visų pirma tikrumo ir tam tikro vyriškumo, užsispyrimo tikėti savimi ir nesustoti.