Išpažinimas

„Išpažinimo“ autorius Algimantas Maceina peržiūri savo filmus – tarsi apžiūrinėja savo atspindį, užfiksuotą dažnai ne pačios geriausios kokybės juostose.

Bet ne tik. Jis verčia iš naujo apžiūrėti, apžvelgti tai, ko ne tik platesnė publika, bet ir nedidelės kinomanų grupelės nematė. Nes A. Maceinos filmai – tai iš esmės naujųjų, nepriklausomybės laikų „lentynų“ kinas.

Didesnė dalis energingiausių ir bent jau kino antropologijos požiūriu įdomiausių A. Maceinos filmų sukurti platinimo ir finansavimo prasme pačiais niūriausiais lietuviškam kinui metais. Juos neišvengiamai lydi ir „namų video“ antspaudas, ir sekimas režisieriaus mokytojo Jono Meko, be saiko populiarinto 10-ajame dešimtmetyje, stilistika bei gyvenimo kaip žaidimo, detalių srauto fiksavimo, šėlsmo, pagardinto vynu ir įgarsinto muzikinėmis improvizacijomis, pasaulėjauta.

Bet A. Maceina – turbūt vienas savičiausių lietuviškoje erdvėje dirbančių J. Meko mokinių, nes jo siautimai su kino ar videokamera Nepriklausomybės pradžioje sugebėjo atspindėti ne tik asmenines, bet ir platesnio bendruomeninio lauko ir laiko nuotaikas.

Tie atspindžiai sukrito į filmą „Išpažinimas“; netgi ne filmą, o nepopuliarių ir jau pamirštų režisieriaus filmų fragmentų popuri.

Gal pačiam A. Maceinai šis filmas- akcija ir primena nuodėmių rinkinį (pavadinimas vis dėlto iškalbingas), bet manau, kad tai – pri(si)minimas apie save. Režisierių, nuosekliai – kartais ypač rišliai, o kartais painiau – kalbėjusį ir vis dar kalbantį pačiomis įvairiausiomis labai lietuviškomis temomis.

Net filmo pradžioje mėgėjiška kamera užfiksuoti išblukę, jau vos įžiūrimi kadrai iš 1989-ųjų įvykių Tbilisyje – aiški užuomina į Sąjūdį, sausio 13-ąją. Viltis ir kaina. Tbilisio kronika tarsi išplečia keturiasdešimtmečių kartai aktualios erdvės ir laiko rėmus. Vėliau A. Maceina erdvę uždaro jau savo istorijos, kultūros, realybės rėmuose, pačioje įvairiausioje vizualinės raiškos paletėje – tarp vaidybinio ir dokumentinio kino, tarp laisvos kameros ir statiško pasakojimo, tarp netvarkos haliucinacijos ir tvarkingos publicistinės dramaturgijos.

Vaidybinis „Kestas“ (be nosinės) iš laiko perspektyvos – beveik isteriškas girtuokliaujančios bohemos bandymas susivokti mėgėjiškų istorijos interpretacijų, užgriuvusių tautą, lavinoje. Jis primena pagirias po saviveiklinio spektaklio, Kesto (?) vaidinimui tęsiantis lovoje su Birute – policininke, o istorijai karščiuojančioje sąmonėje virstant kiču.

„Troškulį“ A. Maceina filmavo Čiornaja Padina kaime – kalbėjosi su ištremtų į Saratovo guberniją 1863 metų sukilimo dalyvių palikuonimis. Graži lietuviška kalba, tik daug lietuviškų žodžių jau pamiršta. Tai veik istorinis liudijimas (be visokių stilistinių maivymųsi), kurio finale vėjo ir smėlio audra nunešė, užklojo režisieriaus pašnekovus. Jie ne tik negrįžo ir nebegrįš į Lietuvą, jie nebėra šalies dalis. Negrįžusiems grįžtantiems skamba giesmės ir „Juodoje dėžėje“ – karščiuojančiame pasakojime apie artimųjų palaikų pargabenimą iš Sibiro į Lietuvą. Jame režisierius dirbtinai pagreitino juostos slinkimą – lyg bijotų nesuspėti pasakyti, papasakoti kažką svarbaus.

Filmas apie Joną Meką („Aš radau…, arba palakiojimai“) – tarsi pasakojimas apie skirtingus žmones. Vienas jų „Lange“ dainuoja ir lėbauja su klykiančiu jaunimu, skanduojančiu „mylim Meką“, kitas švenčia su giminėmis savo 75-ąjį gimtadienį be jokių „jaunatviškų“ kaukių. Tiesa, yra dar ir trečias J. Mekas – pozuojantis režisieriui, gulinėjantis sniege, patenkinantis stereotipinį įvaizdį apie save. Bet A. Maceinai, atrodo, buvo svarbu ne tik prisiliesti prie legendos, bet ir pats legendos prisilietimas prie „pradžių pradžios“.

„Šalia jūsų“ fotografas Rimaldas Vikšraitis režisuoja nuotraukas, pakartojančias ir sumuojančias dabarties periferijos gyventojų realybę, – net filmo fragmentai nuginkluoja grubiu tikrumu, šiurpina turiniu ir paveikiai oponuoja spekuliatyvioms kalboms apie amžinas, neva kaime glūdinčias identiteto vertybes. Vertybė A. Maceinai yra jo herojų kūrybiškumas ir kritiškumas, tegu ir toks kaip Rolando Baryso, atklydusio į „Išpažinimą“ tarsi iš „Kesto“, – naiviai keikiančio realybę ir susvetimėjimą.

„Išpažinimo“ fragmentų vėrinys sukuria „nunešto stogo“ pojūtį, bet kai spėlioji, kas tą stogą A. Maceinai nunešė, aiškėja, kad toli gražu ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino gimtinė ir jos čiabuviai. Nuo jų, brangiausiųjų, A. Maceina, ko gero, ir pabėgo į „Kad mano namai būtų pilni“, – į dievoiešką. Ir negali patarti A. Maceinai atsiriboti, sukurti atstumą tarp savęs ir personažų, temų. Visas temas jis patiria pats, su visais personažais išgyvena jų gyvenimų atkarpas, tarsi jos būtų paties režisieriaus. Atrodo pavojinga, bet šio sąžiningo kino autoriaus filmuose tai ir yra traukos šaltinis, verčiantis išklausyti „Išpažinimą“.