Jauni lietuviai – trumpai apie save
Šiaurės šalių kino forumo „Scanoramos“ programą „Jauna Lietuva trumpai“ koordinavo Jūratė Samulionytė. Pasak jos, stengtasi atrinkti ne tik tai, kas naujausia, bet ir pasidairyti už Lietuvos ribų. Į jaunus lietuvių kūrėjus, studijuojančius užsienyje.
Iš ten yra Martos Dauliūtės, studijuojančios Geteborgo universitete, fi lmas „Trys dienos“. Mergina Ira pabėga iš namų pas brolį, dirbantį Švedijoje. Filme tiksliai atkurtos daugumos emigrantų gyvenimo sąlygos – gyvenimas namukuose ant ratų, be patogumų, kasdienis darbas skinant pomidorus. Tačiau merginai toks gyvenimas prie širdies. Juk daugelis mūsų įsivaizduoja, kad pieno upės plaukia ten, kur mūsų nėra. Tad ir emigracijos mastai auga, nors užsienyje sąlygos ne ką geresnės ir dažniausiai dirbami juodžiausi darbai, kurių Lietuvoje tikrai nedirbtume. Keistas tas darbo užsienyje aukštinimas. Apie tai kalba ir režisierė, vaizduojanti jaunų žmonių kasdienę rutiną ir gyvenimą laukinėmis sąlygomis.
Nors fi lmo žinia ir aiški, jam stinga išbaigtumo. Atvažiuoja Ira, tris dienas gyvena vaikinų bendruomenėje, kartu geria, tauškia niekus, ir kai pradedi laukti atomazgos, nieko neįvyksta. Pasipuikavusi prieš išalkusius moteriškos šilumos vyrukus marškinėliais „pretty baba“, Ira išvažiuoja atgal. Gal trijų dienų tiesiog buvo per mažai?
Įvykių trukmę pabrėžia ir naujas Ramunės Čekuolytės fi lmas „2H* Dvi valandos“. Tik jau ne Švedijoje, o Maskvoje, ir fi lmo erdvė sutraukta iki viešbučio kambario. Čia, ant ką tik išgulėtos lovose, sėdi mergina (Severija Janušauskaitė) ir vaikinas (Dmitrij Turčaninov). Ji lietuvė, jis – gruzinas. Abu turi išsiskirti.
Kad veiksmas vyksta galbūt Rusijoje, tiesiogiai nurodo pirmas fi lmo kadras – stačiatikių cerkvė. Vėliau tą jausmą „užtvirtina“ kelis kartu stambiu planu parodoma Rusijos vėliavėlė ant viešbučio stalo.
Nepaisant šių kelių tiesmukų epizodų, fi lmas kinematografi škai stiprus, nors istorija gana banali, dvelkia sentimentalia melodrama ir net tiesmuku politikavimu. Kaip kad dažnai nutinka lietuvių dramaturgams, mergina kabinasi ant kaklo vaikinui, o šis atsispiria jos gundymams, nes turi keliauti toliau. Keistoka ta mūsų meilė gruzinams. Kartais ji atrodo net liguista. Nieko prieš šią šalį neturiu, pati ėjau Vilniaus gatvėmis, kai vyko karas Gruzijoje. Tiesiog pernelyg naiviai skamba vaikino frazės, tokios kaip: „Jūs lietuviai – kieta tauta, o va rusai...“ Iš vaikino užuominų, suprask, visa rusų tauta jį, gruziną, niekina. Taigi fi lmo herojai papolitikavo, gruzinas padovanojo lietuvaitei šaliką ir abu išsiskyrė. Tokios štai būna pažintys, pasak Čekuolytės.
Roko Eltermano dokumentinis fi lmas „Man klinikinė depresija ir aš siurbiu žolę“ originalios formos, bet tik ne turinio. Du draugai fi lmuoja savo pokalbius. Tačiau kai neturi, ką pasakyti, 25 minutės baisiai užsitęsia, o herojų veideliai ima erzinti. Susitikę du draugai nuolat postringauja apie mergas, kurias „dulkino“, paliko ir t. t. Taip ir nesupratau, kuo čia didžiuotis. Galbūt tai bandymas užmaskuoti savo nepilnavertiškumo kompleksus – nevykėlio statusą įsivaizduoti kaip vyrišką pasididžiavimą.
Akivaizdu, kad scenarijaus nebūta, tad pliurpiama, kas šauna į galvą. O iškalba ir šmaikštumu vaikinukai tikrai negali pasigirti. Išprusimu taip pat. Mat kai draugelis „menininkas“ prabyla draugeliui „medikui“ apie Šarūną Bartą kaip didį genijų, „medikas“ paklausia, kokius jis fi lmus daro, „menininkas“ atsako, kad nė vieno nematė ir abu kikena kaip Byvis ir Tešlagalvis. Taikliausia fi lmo frazė, ištarta mediko: „Aš suprantu, kad neturiu ką pasakyti pasauliui...“
Užbaigęs trumpametražių programą Jūratės Samulionytės fi lmas „Šanxai Banzai“, vis dėlto, aplenkė visus. Režisierė keliauja į Šnipiškių „lūšnyną“, kol kas tebesantį Konstitucijos prospekto dangoraižių šešėlyje. Samulionytės sutikti ir kalbinti žmonės – prasigėrę, bet nepraradę gyvenimo optimizmo. Jie nestokoja nei iškalbos, nei humoro jausmo. Štai elegantiška kepuraite pasipuošusi moteriškė pasigiria, kad šiandien maudėsi, nes ryt – į darbo biržą. Kita pasisiūlo parodyti „istoriškas“ vietas. Pirmiausia savo sodą, kur „mnogo vyšnių“, žydų namą, kur prieš karą buvo vaistinė, taip pat gatvę, kur būta grindinio. Paklausta, ar turi svajonių, moteris atsako, kad svajoja apie normalų gyvenimą. Bet nė vienas Šanchajaus gyventojas nė nemano iš čia išsikelti. Nuolat kontrasto principu – dangoraižiai ir sukrypę namai – montuojamus fi lmo vaizdus vainikuoja vieno personažo replika: „Gyvenom su valdžia ir gyvensim.“ Jūratė Samulionytė turi gerą humoro jausmą, pagaulią akį bei originalių minčių, tad būtų smagu, jei jau imtų galvoti ir apie pilno metražo fi lmą.
