Knygnešiai (Book Smugglers)

Taip nutiko, kad šįsyk mano rašinys apie naują dokumentinį filmą „Knygnešiai“ vėlavo. Teko neįprastai greitai suginti mintis į tekstą. Tad nuolat vaikiau jas galvoje, kad radus laisvą akimirką galėčiau vienu iškvėpimu jų atsikratyti. Nežinau, ar jums teko kada nors patirti, kaip aprašomas, tiriamas ar kuriamas objektas po truputį tampa subjektu, visiškai apsigyvenančiu autoriaus mintyse, ir palengva materializuojasi, tapdamas išgyvenamos realybės dalimi. Tuomet atrodo, kad jo ženklus atrandi, matai visur, jis bauginamai tave persekioja... Taip nutiko ir šįsyk, filmas „Knygnešiai“ tapo subjektu ir susirado mane pats, draugės gimtadienio vakarėlyje. Ką tik su keliais smalsuoliais aptartas filmas materializavosi, tarpdury išvydus vieną iš pagrindinių filmo dalyvių. Žinoma, pasinaudojau proga ir pasišnekėjau apie „Knygnešius“ su filmo autoriaus Jeremiah Cullinane’o vedliu – teatro režisieriumi Albertu Vidžiūnu. Kalbėjom apie viską – Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, pagonybę, lietuviškumą, tapatumą ir t. t. Kviečiu ir Jus pasižiūrėti filmą ir prisidėti prie šios diskusijos.

...Upės srovei nešant baržą į tolį, balsas už kadro paaiškina, apie ką bus filmas: apie XIX a. knygų kontrabandininkus – „knygnešius“, apie kalbos puoselėjimą šalyje, netekusioje savo valstybingumo. Išklausius šių pakiliai konstatuotų istorinių stereotipų, paaiškėja, kad „Knygnešių“ tema pasirodė aktuali ir įdomi airiui Jeremiah Cullinane’ui. Todėl jis ryžosi panirti į šį lietuvių istorijos tarpsnį, ieškodamas atsakymų į klausimus, kaip maža lietuvių tauta sugebėjo išsaugoti kalbą ir ką tai reiškia patiems lietuviams.

Žinoma, šiuos klausimus „dokumentinės kelionės“ autorius nuolat gretina su savosios šalies patirtimi, airių kalbos puoselėjimu ir jos vaidmeniu šiuolaikinėje Airijoje. Istorinės patirties bendrystė, kurią nulėmė geopolitiniai veiksniai ir konfliktai su galingesnėmis kaimynėmis – Airijos atveju Anglija, Lietuvos atveju Rusija, – tik sustiprino šios kelionės prasmę. Nepasiklysti istorinio tapatumo, savasties ir pažinimo kelyje Cullinane’ui padėjo bendrakeleivis lietuvis, jau minėtas Albertas Vidžiūnas. Susitapatinę su anų godotinų laikų knygnešiais, bendrakeleiviai pradeda nuo knygnešystės ištakų paieškų. Kelionė laiku prasideda 1863-iaisiais, sukilimu, kurio išdava – 1864 m. lietuviškos raštijos draudimas, trukęs iki pat 1904 metų. Prispyrus būtinybei labiau įsijausti į anuos laikus, Jeremiah ir Albertas tampa inscenizacijos, rekonstruojančios spaudos draudimą ir nelegalų jos platinimą, dalyviais. Lyg to būtų negana, bendražygiai aplanko ir galinčiuosius paliudyti, jog knygnešystė iš tikro buvo. Tai jiems paliudys knygnešio anūkė ir jos vyras. Smagūs senukai, pasidaliję dainomis ir atsiminimais, viens kitą papildydami dar porina skirtingas išmintis. Senolei savaime aišku, kad jos senelis buvo tikras lietuvybės puoselėtojas, todėl jis ir ėmėsi pavojingos knygnešystės, bet jos vyras primena ir kitus motyvus: „Jie buvo ne tik knygnešiai. Tai buvo žmonės, kurie dabar vadinami kontrabandininkais. Jie nešdavo iš Prūsijos knygas, ginklus, paraką...“

Tačiau bandymas nuvainikuoti knygnešius nesulaukia didesnio dėmesio ir filmo autoriai toliau gilinasi į lietuviškosios kankinystės patirtį: rusų ir lietuvių santykius, Sibirą, represijas ir pan. Senolė griežta – nebūtų knygnešių, nebūtų kalbos, nebūtų lietuvių. O Alberto klausimas, kaip airiams išsaugoti savą kalbą, nors ji ne draudžiama, o tiesiog pamirštama, sulaukia dar aštresnio komentaro: „Tai kodėl jie nešneka... Kodėl jie patys gali nekalbėti, jei tai jų kalba? Jų gimtoji kalba. Išsigimėliai tie, kurie... Tuščia jų, tegu galą gauna, jei savo tautos nepripažįsta.“ Pokalbis sutrikdo airį, šis ima žerti apmąstymus tema, kodėl airiai pamiršta savo kalbą.

Toliau laiko barža keleivius nuplukdo į Tilžę, kadais buvusią lietuviškos spaudos centru, o dabar esančią Rusijos dalimi. Įsitikinus, kad ir čia nepamiršta knygnešystė, kelionė tęsiama Lietuvoje, „Knygnešių“ giraitėje. Pakalbinęs Bielinio ir Kudirkos ąžuolus, pagyręs lietuvius už gerus darbus savo tautai, airis toliau pažindinamas su lietuvybės stiprybės ištakomis. Cituojama Mikalojaus Daukšos „Postilė“ ir konstatuojama: nėra kalbos – nėra tautos, lietuvis negali jaustis lietuviu be kalbos. Na, jaustis jis gali, bet nemokėdamas kalbos juo nebus. O prognozė airiams vienareikšmiška: praradot kalbą, tuoj pat prarasit ir žemę, jūsų tautos mirimas jau prasidėjo. Kelionė laiku baigiasi dabartyje, perduodant sužinotą išmintį moksleiviams ir besigrožint apčiuopiamu kalbos puoselėjimo rezultatu – Lietuvos nepriklausomybe.

Ko gero, didžiausia šio filmo vertybė – ne akcentuojami ir gerokai įgrisę romantizuoti istoriniai įvykiai ar užsieniečio, išgyvenančio tapatumo krizę, pamintijimai, o tai, kaip mes, lietuviai, save pristatome arba kaip norime būti matomi. Meninę „Knygnešių“ pusę apeisiu, nes filmas savaime perša siekį mokyti ir šviesti, kad kalbos puoselėjimo metas nenugrimztų užmarštin. Bet šiuo atveju mokslininkai, aptariantys lietuviškosios savasties, istorinio tapatumo klauzules, tik patrintų rankomis ir gudriai nusišypsotų. „Knygnešiai“ akivaizdžiai įrodo, kad lietuviškasis tapatumas, grindžiamas lietuvybės „patriarcho“ Jono Basanavičiaus modeliu, yra stipriai įsišaknijęs šiuolaikinėje lietuvių savivokoje. Ko gero, tautos budintojas ir gydytojas, lietuvių kalbą pavertęs „lietuviškosios tapatybės pagrindų pagrindu“, liktų patenkintas. Na ir kas čia bloga, galėtumėte paklausti? Bet tai, kad mes vis dar savąją praeitį laikome įkalinę romantizmo epochoje, manome esą viršesni už kitus (pvz., airius), kad vis dar mąstome XIX a. pab. – XX a. pr. kategorijomis, tikrai nedaro mums garbės. Nepamirškime, kad gyvename XXI amžiuje, keliančiame naujus iššūkius ir siūlančiame naujas sąlygas. Tad gal jau atėjo laikas senstelėjusiems stereotipams „lipti ant pečiaus“?