Knygnešys

Filmui sukurti nereikia pateisinamų priežasčių – užtenka, kad autoriui pasirinkta tema atrodo aktuali. Tačiau visada įdomu, kas skatina atsigręžti į istoriją – kodėl pasirenkamas būtent tas laikas, kaip praeities įvykiai susiję su dabartimi, kodėl svarbu apie tai kalbėti dabar. Kodėl būtent dabar statomas filmas apie knygnešį? Lietuvių kalba neuždrausta, valstybingumui tiesioginis pavojus negresia. Atrodo, niekas netrukdo kurti laisvai, gilintis į sudėtingas istorijos peripetijas, atskleidžiant jų prieštaravimus, pažvelgti į anksčiau kurtus knygnešių paveikslus iš šiuolaikinės perspektyvos. Tačiau jaunam režisieriui Jonui Trukanui labiau rūpi ne atskleisti sudėtingus istorijos vingius ar prieštaringą epochą, o perduoti patriotinę žinią jaunajai kartai. Neatsitiktinai filmas prasideda mokytojo pasakojimu apie knygnešius.

Iš pamokos žiūrovas perkeliamas į knygnešių gadynę – prasideda kelio filmas, kur gerasis herojus – knygnešys Mažvydas – sutinka blogąjį – degtinės kontrabandininką Jurgį. Skirtingos jų „misijos“ ir patirtys turėtų kurti dramatišką įtampą, bet beprasidedantis megztis konfliktas kaskart subliūkšta, atsitrenkęs į trafaretines Mažvydo frazes. Jurgiui pareiškus, kad jie abu „neša, ko žmonėms reikia“, Mažvydas atkerta: „Knyga – Lietuvos ateitis, degtinė – pragaištis.“ Šūkiais ir deklaracijomis kalbantis herojus („Knyga neša žinią. Žinia neša meilę Tėvynei. Meilė Tėvynei neša Laisvę“) labiau primena užprogramuotą kompiuterinio žaidimo personažą, nei gyvą žmogų. Nors gal tiksliau būtų sakyti – šventą kankinį, beveik angelą, kurio žmogiškumą išduoda tik džiovininko kosulys ir teisėtas pyktis ant „lietuvius girdančių ir gyvuliais verčiančių“ kontrabandininkų.

Kontrabandininko Jurgio personažas sudėtingesnis, tačiau taip pat nesunkiai nuspėjamas. Jis – pagyrūnas, melagis, prisitaikėlis, bet ir geraširdis, jautrus, mylintis tėvynę. Tiesa, save labiau – bent jau kelionės pradžioje. Jam svarbiausia „užsikalt pinigą“ ir išnešti sveiką kailį, nors personažas ir mėgsta pamojuoti pagaliu ir pasigirti nebūtomis kovomis. Jurgis mano, kad „maskolius“ reikia varyti „šauninku“, o ne knyga. Tačiau tokie skeryčiojimaisi atrodo vaikiškai šalia monumentalaus it granitinė kunigaikščio skulptūra Mažvydo, kuris sutramdo ir sugėdija išsišokėlį: „Ne šauninkuose stiprybė. Lietuva širdyse, o ne rankose.“ Susipratęs degtinnešys greit vėl „atkrenta“, vos tik ligos pakirstas Mažvydas atiduoda jam pinigų kapšelį. Žvitrus šaunuolio Jurgio ėjimas kaimu, pasilabinant su kaimynais, pakalbinant mergeles – gyviausia filmo dalis, net jei sutikti personažai atrodo kaip nužengę iš „Duokim garo!“ kapelų varžytuvių ir liaudies dainų.

„Knygnešyje“ svarbūs ne tik personažai ir siužetas, bet ir istorijos pasakojimo būdas. Filmo montažas kelia ne mažiau klausimų nei skambūs dialogai. Ypač įsiminė du epizodai. Naktis, gerasis knygnešys auklėja iš smuklės ištemptą apsišaukėlį „sukilėlį“ kontrabandininką. Susigėdęs tas žada padėti knygnešiui. Kitas kadras – rytas, ant kelio tupi du maži kačiukai – rudas ir juodas. Už jų pasirodo filmo herojai. Geras ir blogas? Dar galėjo gegutė užkukuoti. Toks naivus paralelizmas suprimityvina ir taip didaktišką filmą. Arba: stambus karvės tešmens planas ir iš tolo pasigirstantis balsas už kadro: „Laisvę iškovosi tik žinodamas, kas ta laisvė yr.“ Ir tik tada pamatome keliu einantį ir „griešnam“ pakeleiviui pamokslaujantį Mažvydą: „Gyvenat kaip gyvuliai – paėst, pamiegot, pašikt.“

Gal tokiu „drastišku“ montažu bandyta nuleisti ant žemės patriotinio patoso pripūstą pasakojimą? Tai sunku padaryti, kai visas pasaulis padalytas į juodą ir baltą, gerą ir blogą, savą ir svetimą. Vienaspalviai personažai tampa karikatūriški: rėkiantis ir šautuvu mojuojantis žandaras („visus jus reikia naikint kaip žiurkes“), suktas žydelis Joškė, kuriam Jurgis gabena degtinę, suspaustais žandikauliais knygnešių istoriją pasakojantis mokytojas. Stereotipinius vaizdinius bandoma atgaivinti dirbtinai pakylėtomis dramatiškomis emocijomis: šaukia Mažvydas, rėkia žandaras, griausmingu balsu iš bažnyčios metamą girtuoklį bara vyskupas Motiejus Valančius.

Istorinės epochos atkurti nepadeda ir kostiumai bei scenografija. Kaimas primena etnografinį muziejų su atgijusiais manekenais, aprengtais tautiškais kostiumais. Atvirukinė etnokultūra derinama su šiuolaikiniais drabužiais – įdomiai atrodo vežime sėdinčio kaimo berno marškiniai su apykakle, dvigubomis siūlėmis ir kišene priekyje arba „Zaros“ lietpaltį primenantis Mažvydo apsiaustas.

„Knygnešys“ tarsi teigia, kad žiūrovas nesupras svarbios minties, jei ji bus pasakyta ramiai arba parodyta vaizdais. Gal filmas skirtas pradinukams? Panašu, kad kūrėjų credo įkūnija Valančiaus ištarti žodžiai: „Tokie jau tie žmonės – mokyt juos reikia. Jei reikia, tai ir su lazda.“ Tą lazdą virš galvos jaučiau beveik visą filmą. Kažin ar tokie istorijos pasakojimo ir mokymo metodai vis dar aktualūs.

P.S. „Kino pavasario“ festivalyje „Knygnešys“ buvo išrinktas žiūroviškiausiu lietuvišku filmu. Scenarijaus autorius Simonas Jatkonis viename interviu teigė, kad svarbiausia sąsaja su šiandiena yra „priešprieša tarp išsilavinimo ir jo stygiaus, supratimo ir visiško nesuvokimo. Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje – augantis bukas nacionalizmas. Jis pasireiškia visose gyvenimo srityse, bet labiausiai atsiskleidžia tautinės tematikos problemose – jos yra sprendžiamos pasitelkus agresiją. Manau, kad ir XIX amžiuje tai buvo aktualu – vienas sukilimas, antras. Jų žlugimas. Tuomet iškyla žmonės, radę visai kitą kovos kelią – per išsilavinimą.“ Lazda turi du galus – bukam nacionalizmui neutralizuoti skirtas produktas nesunkiai gali tapti pigaus patriotizmo propaganda.