Su(pa)prastintas pasaulis

Lietuviškų „Kino pavasario“ premjerų įspūdžiai

„Aš esu Goda“, rež. Armas Rudaitis, 2012
„Aš esu Goda“, rež. Armas Rudaitis, 2012

„Kino pavasario" programoje „Lietuvių filmai. Premjeros" rodyti vaidybiniai ir dokumentiniai jaunų lietuvių režisierių filmai. Dauguma autorių dar studentai, kiti -neseniai baigę režisūros studijas Lietuvoje arba užsienyje.

Žiūrint, kuo užsiima jauni kuriantys žmonės, mane dažnai apimdavo gluminantis jausmas, kad nesuprantu, ką režisieriai savo filmais nori pasakyti arba kad mūsų žiūros taškai kažkur prasilenkia. Taip pat neaišku, kaip daugumą tų filmų vertinti - kaip savarankiškus kūrinius ar kaip kursinius darbus. Šita riba tokia sąlygiška, kad vis negalėjau supaisyti, kur jau prasideda kūryba, o kur dar yra neryžtingi bandymai, tikrinimai, apsižvalgymai - techninės pratybos. Gal tai labiausiai ir suglumino - neapleido įspūdis, kad tos pratybos, nors ir nuoširdžios, savo esme yra techninės: bandoma „padaryti" filmą, įvaldyti darbo įrankius, pasiaiškinti, kas svarbu, bet ne svarbiausia, ir vieniems tai sekasi geriau, kitiems prasčiau. Tai dar ne visai kinas, veikiau artėjimas prie jo, todėl man liko šiek tiek neaišku, kodėl tie filmai rodomi „Kino pavasaryje".

Kas, kad neprastai nufilmuota, kas, kad istorija papasakota, sudėlioti visi taškai ir pabaigos akcentai, jei išėjęs iš kino salės tejauti tuštumą: arba ką tik matyti vaizdai panyra į užmarštį, arba svarstai, kodėl dauguma jų tau „neįvyko", kodėl niekas nesuvirpėjo nei tavyje, nei ekrane matytuose veiduose, kambariuose, medžiuose. Matyt, labiausiai pasigedau savitumo: jei turi istoriją ir net pagrindinę mintį, tai dar nereiškia, kad turi ką pasakyti, o juo labiau kad turi balsą, savitą pasaulio jausmą. Kad galėtum prabilti savais žodžiais, kad ištartum bent vieną, reikia patirties ir drąsos, tokios beveik pamišėliškos drąsos būti. Ibdėl apmąstant tas kino pratybas ir bandymus kalbėti vis lankydavo mintis apie Wemerį Herzogą, skatinusį mažiau rūpintis techninėmis detalėmis, labiau stebėti ir išgyventi pasaulį savo kailiu - daugiau vaikščioti pėsčiomis.

Filmas „1455, 1456" pomantė Urmanaitė studijuoja LMTA režisūros magistrantūrą) man pasirodė vienas įdomesnių. Visų pirma todėl, kad istorija pasakojama atbulai, ir filmo eigoje ankstesnių kadrų reikšmė šiek tiek kinta. Nors tai nėra kažkas naujo ir sukrečiančių pokyčių neįvyksta (palyginus kad ir su Christopherio Nolano „Memento"), man, pašaliečiui žiūrovui, montažas pasirodė vykęs ir grakštus. Šaltą naktį po Vilniaus senamiesčio gatves vaikšto ir kalbasi „neaiškus" apyjaunis vyriškis ir jauna moteris. Šis tikina ją pažįstąs ir visaip bando užmegzti pokalbį. Vyras turi seno modelio fotoaparatą („Zenitą" ar „Kijevą") ir sako, kad paskutiniam kadrui visad nufotografuoja laimingą žmogų, tada padarytą nuotrauką nusiunčia „laimingajam", kurį fotografavo prieš tai, ir taip toliau. Visa tai skamba kiek knygiškai, o ir moteris nepanaši į laimingą žmogų, bet susitikimas įvyksta. Tie du nepažįstami žmonės susiliečia, kad ir tik žodžiais, o po kelių minučių, kai moteris nieko netarusi išeina, seka antras susitikimas su prie Šv. Kotrynos bažnyčios ant suolelio sėdinčia nepažįstamąja, jauna mergina. Gal dėl tamsos, oranžinės žibintų šviesos, efemeriško žmonių judėjimo miestu įspūdžio šis filmas turi žavesio, tik pabaiga, kuria, matyt, norėta sudėlioti visus prasminius taškus, man pasirodė nepaveiki, nes panašią jau ne kartą teko matyti. Sužinai, jog merginų kalbintojas tėra „keistuolis", kolekcionuojantis nutikimus, tai yra ne tas, kuris dalinasi (kaip prieš tai sakė), o tas, kuris kaupia, konservuoja. Jis užrašinėja istorijas įspūdinga senoviška rašomąja mašinėle (keistuolio vienišiaus atributas?), o tada įdeda tekstą kartu su visais „įkalčiais", realybės trofėjais į plastikinį maišelį, pedantiškai prisega eilės numerį (1455, 1456) ir pakabina ant sienos. Iš veikėjo, kuris ir taip nelabai kelia simpatiją, režisierė atima paskutinį ir vienintelį turtą - jo paslaptis. Ką tik buvęs gyvas žmogus, žmogus iš niekur, į tave prabylantis nepažįstamasis, kurio praeitis ir patirtis tebėra galimybių erdvėje, tampa plokščiu veikėju, netenka bet kokios gelmės. Tiksliau, aš juo nebetikiu, jis man nebeįdomus, nes iš žmogaus lieka tik nuvalkiotas vienišiaus keistuolio trafaretas. Nors galbūt čia ironija, komentaras apie sufalsifikuotą gyvenimą ir kūrybą?

„Miela Terese" (Ieva Šakalytė studijuoja režisūrą LMTA) primena „1455, 1456", taip pat kalbama apie vienatvę, izoliaciją, tik šiame filme ji šiltų, jaukių atspalvių ir iš lauko perkelta į vidų. Tai vienatvė tuščiame bute. Nors siužetas girdėtas, o charakteriams išplėtoti pritrūksta laiko ir patirties (kaip ir kituose trumpametražiuose, kuriuos pamačiau), juos pavaizduoti bandoma žmogiškai, šiltai. Jaunas keramikas Džiugas išsinuomoja kambarį, nes nori tylos ir ramybės savo darbui. Jo šeimininkė – draugiškai besišypsanti, linksma vyresnio amžiaus moteris Teresė – greitai išveda malonų jaunuolį iš kantrybės nesiliaujančiais vizitais ir noru bendrauti. Ji trukdo Džiugui dirbti, braunasi į jo laiką, kurio jis, žinoma, turi nedaug, tad neilgai trukus jaunuolis išsikrausto. Tačiau paskutinę akimirką Džiugas pajunta, kokia nyki vienatvė slegia buvusią jo šeimininkę. Vienintelis monotoniškos jos kasdienybės praskaidrinimas – draugo Salvijaus iš Australijos (!) laiškai, kuriuos Teresė pati kruopščiai sau rašo. Teresės vaidmuo (Janina Matekonytė–Antanėlienė), manau, išties vykęs, jautriai sukurtas; jos iškalbingas veidas man įsiminė labiausiai. Bet jaunuoliu patikėti buvo sunku. Jis taip ir lieka trafaretiškas, gražus, per daug neišsiskiriantis, malonus – lyg netikras. Džiugas toks „teisingas", o vienintelė jo dėmė – tai irzlumas, gražus jo poelgis neturi jokio svorio, atrodo literatūriškas, ne išgyventas, o sugalvotas. Visiška jo priešingybė – Andriaus Blaževičiaus filmo „Dešimt priežasčių" pagrindinis veikėjas Vytautas (Marius Repšys) – dvasiškai nerangus, neįdomus, negražus, prislėgtas ir slegiantis, atpažįstamas ir tikrai sujaudinantis. Nors Teresė pagaliau gauna tikrą laišką, aš, kaip žiūrovė, nepajutau jį gavusi. Gal todėl, kad pastanga sujaudinti, paliesti buvo labai akivaizdi, ir filmo herojai kartais net atrodė karikatūriški. Tvarkingame etiude „Miela Terese" stinga erdvės gimti tam, kas netikėta, gyva, nesumeluota, gimti jausmui, judesiui, – pasaulis ir tikrovė lieka už filmavimo aikštelės.

Filme „Aš esu Goda" (Armas Rudaitis studijuoja režisūrą LMTA) tos tvarkos kiek mažiau, pripažįstama, kad šiame pasaulyje ne taip viskas ir aišku. Finale pagrindinė veikėja priešais kamerą kitos, režisieriaus, kameros akivaizdoje bando pasakyti, ką apie save žino. Išeina du sakiniai: „Aš esu Goda. Man dvidešimt metų." Šitas nežinojimo išgyvenimas, mano nuomone, šaunus žingsnis, bet viską nugramzdina viena detalė – Goda nieko nebežino ne todėl, kad tokia iš esmės būtų žmogaus jausena pasaulyje, bet todėl, jog būdama vieniša pradėjo taip fantazuoti, kad nebeskiria vaizduotės ir realybės. Mergina patiria emocinį sukrėtimą ir staiga suvokia, kad geriausia jos draugė neegzistuoja, kaip ir „žavus juodaplaukis", kurį neseniai įsimylėjo. Goda tai supranta peržiūrėjusi vaizdo įrašus, kuriuos nufilmavo netikėtai gauta kamera, įraše ji visur viena. Mintis kaip mintis, bet daug kartų panaudota, nuzulinta ji man sukėlė atmetimo reakciją. Manau, kaip ir „1455, 1456", filmas būtų įtaigesnis ir įdomesnis, jei veikėjai liktų „arčiau žemės", o vienatvė ar bet koks kitas stiprus jausmas, išgyvenimas būtų atrandami paprasto, sveiko, augančio žmogaus gyvenime – ten jų daug daugiau (vėl galima prisiminti „Dešimt priežasčių"). Tikriausiai atsigręžti į save, į tai, už ką gali laiduoti savo galva ir širdimi, reikalauja daugiau drąsos ir rizikos nei naudotis svetima, kitų filmuose ar knygose perskaityta, estetizuota patirtimi. Tam, kas sugalvota, visad stigs pagrindo, vidinės energijos, įkūnyta „sugalvota" mintis dažnai tarsi praranda pradinį žavesį.

„Našlaitynas" (Albina Griniūtė režisūrą studijavo Talino kino ir medijų mokykloje) - įdomus trumpametražis dokumentinis filmas, pasakojantis apie šunyną. Rodoma idealistiškų savanorių šunų prižiūrėtojų ir šunų kasdienybė apleistame, tuščiame name, bet tai - supaprastintas apibūdinimas, tikriausiai neperteikiantis filmo esmės. Sakyčiau, Griniūtės filmas pirmiausia yra apie šlapią šuns kailį, vandenį, lietaus barbenimą į stogą, apie žiūrėjimą į nulytą kiemą pro langą, nerūpestingą būtį, miegojimą atokaitoje ant sutręšusios sofos, žaidimus nuo dangaus pabalusiame ežere. Nežinau, ką režisierė norėjo pasakyti, sukurdama idilišką, spalvingą - tikrai daug spalvingesnį ir gaivesnį nei tikrovėje - pasaulį, kuriame nuolat skamba ukulėlė, gal ji ir pati nebuvo dėl to tikra ir tiesiog perteikė subjektyvų savo įspūdį. Įspūdis yra, jis vientisas ir harmoningas, tačiau kartais man jo jau buvo per daug, kaip ir linksmosios ukulėlės, ir kilo švelnus įtarimas, kad filme tvyranti lengvumo, šviesumo aura yra ne buvimą skelbianti pozicija, o jos paviršius ar ilgesys.

Pagrindinis filmo „Sugrįžtant" (Giedrius Tamoševičius studijuoja režisūrą LMTA) veikėjas – jaunas vyras, nykiai gyvenantis pilkame daugiabučių ir šiluminių trasų pasaulyje, – netikėtai patiria nedidelę epifaniją. Tikrindamas vieną požeminę trasą, jis randa tokioje vietoje gluminantį vaiko būstą su žaisliniu elniu, popieriumi, kreidelėmis ir palikta degančia žvake. Nieko nesakęs savo bendradarbiui, vyras palieka viską, kaip buvę, ir grįžta namo. Šiandien jo gimtadienis – užmaskuoti tylai ir nykuliui sukviesti „draugai", pritepta „buterbrodų", yra degtinės, vynuogių ir visko, ko reikia vakarėliui. Ten, požemiuose, pamatytas vaizdinys – tarsi užslopinto vidinio ilgesio atspindys, trukdo jam grįžti į kasdienybę, bet veikėjas pernelyg įklimpęs įpročiuose ir lėtoje neviltyje, inercijoje, kad galėtų gyvai reaguoti į tai, kas vyksta. Tadėl jis ir gauna savęs vertą atlygį – viršininko žodžius, kad nuo šiol visą gyvenimą murkdysis šūde, nes blogai atliko savo darbą ir sukėlė avariją.

Šiame filme yra pora akimirkų, kai kadras suvirpa, akimirkų, kai išspinduliuojama šiluma, būsena, bet viskas kabo ant banalybės ribos, pavyzdžiui, itin slidi man pasirodė sapno scena. Išdžiūvusia burna po savo gimtadienio vakarėlio miegodamas su susitaršiusia mergina, veikėjas susapnuoja sniege valkstančią stirną, lyg matyto žaislo atspindį, ar lyg žaislas būtų kadaise matytos gyvos stirnos blausus atspindys, jo dabartinio gyvenimo veidrodis. Tačiau į akimirką suvirpantį kadrą įžengus vaikui padvelkia nesuvaldytu sentimentalumu. Pavojingu sentimentalumu pavadinčiau ir pabaigoje, herojui atbėgus į kanalizacijos vandeniu paplūdusį lauką kažkur Viršuliškėse, pasigirstančią plonu vaiko balseliu dainuojamą dainą apie našlaitystę. Žiūrovui pasakoma, ką jausti, ir jis nieko nebejaučia. Kita vertus, susinervinus dėl saldžių gaidų, pro akis gali prasprūsti magiškas filmo realizmas – juk jokio vaiko tame šiluminiame mazge nebuvo, ir žvakės jokios, gal nebent nušiuręs žaislas, pažadinęs pamirštą, išstumtą iš kasdienybės saugios vaikystės būsenos prisiminimą.

„Sudie, žiaurus pasauli!" (Andrius Paškevičius 2009 m. LMTA baigė režisūrą) nukelia į visai kitokį pasaulį. Režisierius sąmoningai atsisako pretenzijų į „rimtumą" ar „gelmę" ir paprasčiausiai smagiai su savo broliais (vaidinančiais pagrindinį veikėją dabartyje ir praeityje) leidžia laiką, šaipydamasis iš kvailos žmonių panikos. Ar smagu tai stebėti žiūrovams, kitas klausimas, bet atsakymas tikriausiai labai subjektyvus. Pagrindinis veikėjas, prislėgtas „šumo" dėl kiaulių gripo pandemijos, nusprendžia mirti, užsidega galvūgaly žvakę, iš narvelio į laisvę paleidžia žiurkę ir laukia mirties. Belaukdamas prisimena, kaip kadaise akimirką buvo patikėjęs, kad jo mergina nėščia, ir manė, kad gyvenimas baigtas. Ryškumu, vaizdiniu šaižumu, iki absurdo hiperbolizuotu tikrovės atvaizdu Paškevičiaus filmas primena kitoje festivalio programoje („Lietuvių filmai") rodytą Lukrecijos Vaupšaitės „Emocinę policiją", tik „Sudie, žiaurus pasauli!" nėra banalaus moralo(?), čia paprasčiausiai linksminamasi. Filmas man nepatiko, bet išsidirbinėjimai (nors kartais į juos žiūrėti buvo nejauku arba jie erzino) suveikia geriau nei užburtas rimtumo, prasmės ieškojimo ratas anksčiau aptartuose filmuose. Pati tikriausiai įkliūčiau į ratą ir bandyčiau ieškoti proskynų, bet nerimtumas kartais gali būti labai sveikas.

Kaip visai neblogas komentaras apie filmų kūrimą ar, veikiau, troškimą būti menininku ir kino režisieriumi man pasirodė režisieriaus ir menininko iš Klaipėdos Arūno Eimulio „Sublimuojanti metamorfozė". Čia ironijos kliūva visiems – ir garbėtroškoms „kūrėjams", ir gilios prasmės ieškotojams, kenčiantiesiems. Eimulio filme irgi justi gyvybės, smagumo elementas. Šaipydamasis ir viską dekonstruodamas, jis vis dėlto užčiuopia kažkokius efemeriškus tikrovės blyksnius, absurdo, banalybės ir kvailumo liūne sušvytintį tikrumą: akių išraišką, baisų juoką, absurdo, nesąmonės pojūtį. Man regis, priešingai nei kiti, Eimulis daro, kaip išmano, todėl jo filmą žiūrėti įdomiau. Jis pripažįsta kažką, ką kiti bando apeiti, nuslėpti, užmaskuoti. Gal tai, kad pasaulis nesupaisomas ir viskas reliatyvu, kad „išgrynintas", supaprastinas jo vaizdas visai neatspindi tikrovės? Juk būtent todėl dauguma filmų paliko nemalonų netikroviškumo įspūdį – lyg regėtum ne pasaulio atvaizdą, o vaizdą iškreipiančias jo dekoracijas, kur nėra vietos netikėtumui, neapčiuopiamybei, neapibrėžtumui, vėjui. Kitaip tariant, lieka paviršius be gelmės, lieka tuščiaviduriai rekvizitai, apima jausmas, kad jauni režisieriai dar nepastebėjo, jog pasaulis gyvas, o jei pastebėjo, nežino, ką su tuo daryti. Vienas nuostabiausių šio gyvumo pavyzdžių man yra Michelangelo Antonioni filmas „Fotopadidinimas" (1966), kuriame iš visų detektyviškos istorijos pakraščių, daiktų ir žodžių plūsteli gryna tikrovė. Gal kartu su nejaukiame Londono parke žaliuojančių senų medžių lapijoje ošiančiu vėju, kartu su pagrindiniu veikėju fotografu žiūrovas kviečiamas į kažin ką nejaukaus ir viliojančio, keisto, mįslingo ir paprasto tuo pat metu, į kažką nauja arba sena, bet kitaip. Ir tu išeini. Su vėju, šurmuliu, nuvilnijančia muzika, daiktų išspinduliuotu mįslingu realumu. Ir šito dvelksmo krypties pagauta istorija apie žmogžudystę parke tampa šimtais kitų istorijų, tampa gyva. Todėl man taip patiko viena filmo „1455,1456" akimirka – perėjimas nuo 1455 prie 1456 sekundės, kai sudvejoji, ar tai, kas buvo prieš, yra tikra, kai atrodo, kad visas pokalbis, visa istorija magiškai išgaravo herojui nusisukus.