Igruški

Kovos dėl vietos po saule, t. y. už pirkėjus, kurie gal nupirks kokį didesnį žaislą, Žlobino geležinkelio stoties perone ilgai netrunka ir ilgai filmo „Igruški“ kūrėjų nerodomos, nors jos ir spalvingos, su taip džiuginančiais publiką keiksmažodžiais. Atvirkščiai – kameros akis pradeda pastebėti visai neegzotiškus ir, svarbiausia, visai neanekdotiškus dalykus, kurie po truputį, nuosekliai plėtoja svarbiausią filmo temą, visiškai adekvačią režisierės sumanymui, deklaruotam prieš premjerą (o tai nedažnai būna). „Igruški“ yra pasakojimas apie Žlobine sutiktų žmonių kasdienybę, nuaustas iš tą kasdienybę charakterizuojančių detalių. Filmo vertę sudaro labai paprasti, nuobodžiai skambantys dalykai. Lužytės filmas gana tradiciškas, net konvencionalus, bet nepalieka jausmas, kad ji pati tą tradiciškumą ir atranda. Išranda savo dviratį, patikrina vadovėlines tiesas ir paaiškėja, kad jos yra ne kažkokia seniena, o dokumentinio filmo esmė. Kito būdo, kaip išsiugdyti kantrybę, stebėti, sulaukti kadro, akimirkos ar skrupulingai atsirinkti jas iš tūkstančių (režisierė sako, kad turėjo 120 filmuotos medžiagos valandų), nėra, jei nori papasakoti apie žmones. Ne apie pardavėjus ar siuvėjus, ne apie politinę sistemą ar socialines problemas. Bet galų gale visa tai filme pamatoma ir reflektuojama, visa tai atsispindi tuose keliuose žmonėse, kuriuos režisierė pasirinko savo filmo herojais. Kiekvienas iš jų galų gale filme turi ryškesnį savo pasirodymą – monologą ar dialogą. Girtą vangų barnį, kurį kamera stebi lyg nedrįsdama priartėti ir nujausdama, kad tada dugnas taps herojumi, o ne žmogus, į jį besileidžiantis. Neblaivią egzotišką dainą apie valdovą – ji sukelia pačių įvairiausių minčių apie bardų kultūros šlovingą praeitį ir liūdną evoliuciją. Ji, ta daina, yra lyg urvas pasislėpti nuo žaislų siuvėjai, neįgalių vaikų centro darbuotojai. Nepamirštamas geraširdės moteriškės, kuriai blakstienos auga į vidų, pokalbis telefonu, kai kitame laido gale pašnekovas jai aiškina, kokia savaitės diena. Juk net angelą iš kantrybės gali išvesti kvailys, nežinantis, kad laida „Lauk manęs“ rodoma pirmadienį, o ne antradienį.

Lengva, dažnai grasinanti sugriūti nuo aštresnio ar tiesmukesnio kadro „Igruški“ konstrukcija remiasi į neakivaizdžias kiekvienam herojui skirtas dramaturgines slinktis, dėl kurių ir konkretinami žmonių portretai, ir tirštinamos buities spalvos, daugėja aštrių scenų, lyg savaime filme vos pastebimai dauginasi slogus absurdas.

Baltarusija kaip geopolitinis darinys lietuviškoje žiniasklaidoje nuolat linksniuojama kaip svetimas, kardinaliai nuo mūsų besiskiriantis pasaulio pakraštys, bauginanti ir tolima kultūrinė marginalija. Nieko panašaus. „Čia gyvena žmonės“, taip vadinasi viena kadaise populiari Lietuvoje Atholio Fugardo pjesė. Ten, Žlobine, gyvena žmonės – visi filmo herojai kažkaip savaip laimingi. Ir tas režisierės surastas laimės genas, be kurio iš principo neįmanomas joks gyvenimas, sustyguoja, subalansuoja fantasmagorijos ir realybės santykį. Lyg tarp kitko, lyg pašaliniais atrodantys „Igruški“ kadrai groja pagrindinę melodiją. Žmogui labai nedaug reikia, ir tuo begėdiškai naudojamasi. Ko daugiau reikia žaislus pardavinėjančiai mamai, jei ne pamatyti savo paauglį sūnų, išmokusį – oho – padaryti kūlvirstį ant bėgių. Braukia keliu du jauni ir prasigėrę žmonės, juokauja, kurio pilve pirmiau sėkla išdygs, – laimingi, linksmi. Jų laimės ribotumo ar ribų Lužytė neaptaria, leidžia tai padaryti kiekvienam iš mūsų. Filme justi erdvė vertinimams, interpretacijoms. Kiekvienam pagal patirtį, akylumą, pažiūras.

Lužytei Žlobino gyventojai nėra užtvaro gyventojai. Jai visiškai svetimas noras kažkaip mus pralinksminti, neįžiūrėjau ir kvietimo pramogauti svetimo gyvenimo sąskaita. Lietuviškos dokumentikos, užsukančios pažvelgti, kaip gyvena socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės, kontekste „Igruški“ net sutrikdo nykstančiu dokumentinio kino priedermės suvokimu – stengtis pamatyti žmones be išankstinių nuostatų, neprovokuojant ir be tikslo, kad jie yra užprogramuotos žinutės ar moralo transliuotojai. Lužytės filme nėra nė žodžio apie žodžio laisvės nebuvimą, demokratijos suvaržymus, čia niekas nesiskundžia gyvenimu. O jeigu skundžiasi ar stebisi – tai gana komiškai. Vieną damą piktinantis draudimas vaikų žaidimų aikštelėse rūkyti turbūt sunkiai gali būti suvokiamas kaip demokratijos stoka.

Užtat juostoje užfiksuoti žmonės įrodo paprastą, politikų gerai suvoktą tiesą – žmogus turi būti užimtas tik savo išgyvenimu, ir tada jį labai lengva uždaryti (valdyti). Kad režisierė suvokia to uždarumo dramą, liudija iškalbinga filmo kompozicija – filmo pradžioje ir finale minia, pardavinėjanti žaislus, išsiskiria, praleisdama milicininkus, ir vėl susiglaudžia. Žiūrovas lieka už žaislų-žmonių gyvatvorės, ir tarsi už filmo, tad tokiu būdu režisierė vienintelį kartą pabrėžia dokumentinio kino žiūrovo privilegiją pamatyti tikrą gyvenimą iš šalies.

„Igruški“ yra ne tik kelionė į Žlobiną, tai ir estetinė kelionė į praeitį su nedylančia iš atminties mėlyna spalva, kuria gausiai buvo dažomos viešosios erdvės, su televizoriumi, transliuojančiu atmintinai žinomą „sovdepijos“ gyventojams Margaritos Terechovos dainuojamą Miledi iš „Trijų muškietininkų“. Čia yra ir veidrodis, jau sunkiai beatspindintis realų žmogų, o labiau įkalinęs istorinę atmintį ir sustojusį laiką. Jį, akivaizdu, reiškia ne kompiuteris ar informacinė erdvė, o negalintys, nenorintys, ligų apsėsti ir pagaliau jėgų ištrūkti iš praeities nebeturintys žmonės.

Be to, režisierei tas seniai nevalytas, lyg musių apdergtas veidrodis yra tarpininkas tarp kameros ir neįgalios merginos, jis sukuria taip reikalingą taktišką atstumą. Apskritai filme justi taktiškas nuotolis tarp režisierės ir filmuojamų žmonių. Tai ne vidinė dvasinė distancija, o būtent fizinės kino prigimties suvokimas ir – kaip jo pasekmė – jutimas, kada nereikia lįsti su kamera herojui į akis, o kada galima ir priartėti prie žmogaus. Nežinau, ar galima šito išmokti – gal tas jausmas ugdomas dirbant, tuomet šią galimybę Lužytė kuo puikiausiai išnaudojo.

Vienuose paskutinių filmo „Igruški“ kadrų matome Žlobino neįgaliųjų centre vykstančias meninio ugdymo pamokas ar lyg kažkokią šventę, paaugliai su savo neparduodamomis lėlėmis bando kažką suvaidinti ir daro tai, kaip sugeba, nuoširdžiai, lygiai taip, kaip sutrikusio intelekto žmonės Juozo Matonio filme „Baltam skersgatvy...“. Vos giminingas, pagarbus atstumas, nesuvaidintas liūdesys akimirkai suartina šiuos visiškai vienas į kitą nepanašius filmus ir tik iš pirmo žvilgsnio skirtingus skirtingų šalių ligonius, žaislus, viską...