Lūkesčiai

Vienišiai atsiskyrėliai ir keistuoliai, prostitutės, liliputai, emigrantai, sąvartyno žmonės – tai tik keletas lietuviškos dokumentikos herojų. Visuomenės paribiuose režisieriai savo filmams mato dėkingą medžiagą. Deja, ne visada palankus objektas ar herojus iškart laiduoja geros dokumentikos atsiradimą. Prisiminus pastarųjų metų lietuvių dokumentinius filmus, vis dažniau kyla įspūdis, jog koncentruodamiesi į „socialinio dugno“ ar marginalias istorijas autoriai pamiršta struktūrą, montažą, kadro kompoziciją, kurie svarbūs filmo prasmių gimimui. Nepakanka įjungti kamerą ir tiesiog fiksuoti.

Skeptiškai nusiteikęs pradėjau žiūrėti ir Marato Sargsyano dokumentinį filmą „Tėvas“. Vėl marginalas (Lietuvos „mafijos tėvu“ vadinamas buvęs nusikaltėlis Vidas Antonovas), vėl visuomenės užribis (daugiavaikė šeima neprižiūrimame, sukrypusiame name), vėl „anemiška“ kamera – kiek gi galima! Tačiau išankstinis nusistatymas, kurio visada stengiuosi vengti, bet ne visuomet pavyksta, susidūrė su kitokiu režisieriaus žvilgsniu į savo herojų.

Pagrindinis filmo herojus „garsėja“ ne tik nusikaltėlio praeitimi. Dabar jis siekia rekordo – tapti vyriausiu tėvu Europoje. Būtent šis patriarchalinis, „tėviškasis“ Antonovo gyvenimo aspektas ir domina režisierių. Filmas pradedamas kadrais su naujagimiu ant sujauktos lovos ir tik vėliau, po titro su filmo pavadinimu, seka archyvinė medžiaga iš policijos nuovados, kur Antonovas atsakinėja į tardytojo klausimus. Retrospektyvūs kadrai iš kalėjimo filme įsiterpia dar vieną kartą – nuotaka skuba į izoliatorių, vyksta vestuvių ceremonija, Antonovas ir jo išrinktoji skelbiami sutuoktiniais. Visa kita filme koncentruojama į herojaus tėvystę.

Žurnalistiniai reportažai, vaikų skaitomos laikraščių iškarpos bei Antonovo jaunystės nuotraukos – vieninteliai vyro praeitį (nusikaltėlišką ir ne tik) menantys dalykai. Didžiąją „Tėvo“ dalį stebime Antonovo šeimos buitį. Namuose šmirinėja pulkas plikai nukirptų vaikų, motina maitina kūdikį, Antonovas guli saulėkaitoje ant lovos arba mankštinasi užsidaręs kambaryje. Atokiai nuo visų, atsiribojęs. Atrodytų, tai, kas vyksta namuose, jį mažai jaudina. Tai puikiai perteikia durų motyvas. Vyras sėdi prie stalo prieš kamerą, sunkiai dėliodamas žodžius pasakoja apie norą pralenkti 18 vaikų turėjusį senelį, o už durų malasi vaikai, klebena rankeną ir prašo įsileisti. Pabaigoje, beveik identiškai kartojamoje scenoje, vaikai tarpdury pasveikina Antonovą su Tėvo diena ir įteikia puokštę bijūnų. Jis paima gėles, padėkoja ir vėl užtrenkia medines duris. Per visą filmą jis lieka kažkur šalia šeimos, vienas su savo treniruojamu kūnu, mintimis ir siekiamu rekordu.

Tačiau to, kas kito režisieriaus filme galėtų lengvai virsti kontroversija, šokiravimu ar pikantišku socialinės dokumentikos faktu, Marato Sargsyano filme nėra. Jis nekuria filmo apie asocialios šeimos vargus ar neprižiūrimus, konfliktiškus vaikus, nors, tikiu, norint buvo galima prifilmuoti ir tokios medžiagos. Čia iškyla kūrėjo pozicijos klausimas. Sargsyanas stengiasi pastebėti šviesias buities akimirkas, per prievartą nedramatizuoti net konfliktiškų situacijų. Susipešę ir apsistumdę vaikai tuojau pat apsikabina ir susitaiko. Filme justi kažin kokia ramybė, paremta visur esančio Tėvo figūros. Šią keistą rimties atmosferą sustiprina ir operatoriaus Lino Dabriškos kamera – dominuoja statiški kadrai. Žinoma, ši rimtis nėra maloni. Auklėjimas namuose primena laukinišką „akis už akį“ įstatymą, tėvo vardu čia ir pagrasinama, bet šeima laikosi kartu. Kaip bus po kelerių metų, neaišku. Režisierius ir neklausia, kas atsitiks šiems vaikams, kokia jų ateitis. Jis ne analitikas, o dabarties akimirkos stebėtojas. Ir ta akimirka, paradoksalu, visai ne pesimistiška.

Mano minėtas netikėtumas būtent ir gimsta išankstiniam žinojimui ir lūkesčiams susidūrus su režisieriaus matymu. Šį kartą iš žiniasklaidos pažįstamas Antonovo portretas susidūrė su Sargsyano kuriamu herojaus paveikslu. Taip, Antonovas nekelia simpatijų, tačiau režisierius filmu tarsi sako: pažiūrėkite, jis mylimas ir gerbiamas, vaikai neišsibarstę po vaikų namus, prižiūrimi (kiek leidžia šeimos išgalės), pavalgydinti, drauge rengiasi žiemos šventėms.

Žinoma, nemanau, kad dokumentikai pakanka vien bandyti paneigti gajus žiniasklaidos suformuotus mitus ir išankstinius žiūrovo įsitikinimus, tačiau suvaldytas, ramus ir neteisiantis Marato Sargsyano žvilgsnis bent jau šio herojaus atžvilgiu yra privalumas. Kitame kontekste, bijau, tai taptų didžiausiu filmo minusu.