Nulipdyti save

Atrodytų, varijuoti galima bet kuo, bet kaip ir iki begalybės. Šis veiksmas apima žaidybiškumą ir improvizaciją, kurie iš pirmo žvilgsnio mažai priklauso nuo varijuojančio asmens: interpretacijos įrankiai įduodami stebėtojams / klausytojams. Tačiau variacija – ne tik atsitiktinis elementų maišymas ar automatiškas jų pakartojimas. Ji numato pokytį ir naujų prasmių atsiradimą būtent nežymiai keičiant dalykus. Vadinasi, prasmės atsiradimą lemia ne tik adresatas, savo sąmonėje asociatyviai jungiantis elementus, bet ir tas, kuris jais varijuoja. Goda Rupeikaitė debiutiniame filme „Variacijos kaukių tema“ pasirinko varijuoti vaizdais, kuriuos jungia kaukės – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – motyvas.

Lengviausiai filme pastebimas ir įvardijamas etnologinis kaukės aspektas. Matome, kaip vaikai gamina popierines kaukes, medžio drožėjas pasakoja su raganų ir velnių kaukėmis susijusius prietarus, galiausiai matome Užgavėnių šventimo epizodus (archyvinę medžiagą ir filmuotus šiomis dienomis). Archyvinių mėgėjiškų kadrų naudojimas filme leido prisiminti kelis Audriaus Stonio dokumentinius filmus – „Griuvėsių apaštalą“, „Varpą“, „Keturis žingsnius“, net pagalvoti apie savotišką tradicijos tąsą. Stonio kine jie funkcionuoja kaip (istorinės) tiesos, kuri tokia svarbi autoriui, paieškų ženklas. Rupeikaitė elgiasi kiek kitaip. Ji nesigilina į etnografinį kaukės fenomeną. Filmas – ne studija apie lietuviškų kaukių gamybos tradicijas ar jų nešiojimo papročius. Ir tai jokiu būdu nėra blogai. Šie epizodai – vienas iš elementų bendroje asociatyvioje variacijoje, kur kaukė pasirodo ne tik kaip apčiuopiamas daiktas, kurį nulipdžius iš popieriaus ar išdrožus iš medžio galima užsidėti ant veido, bet ir kaip žmogaus tapatybės, jo savasties sinonimas.

Pastarasis motyvas skleidžiasi jau filmo pradžioje, kai rodomi mėgėjiški kino juostoje užfiksuoti vaizdai – vienišos merginos pasivaikščiojimas tuščiuose apleistuose pastatuose. Kamera seka jos žvilgsnio trajektorijas, įsižiūri į veidą, judesius, o kitos filmo herojės, būrėjos, balsas už kadro kalba apie vienišumą, vaizduotės vibracijas, minčių galią („Kokios mūsų mintys, toks ir gyvenimas“) bei visko pradėjimą nuo nulio. Kitaip tariant, apie tai, jog žmogaus asmenybė kinta ir transformuojasi. Kad galima „nulipdyti“ save, sukurti ir perkurti kaip kaukę. Šis ekskursas filme įdomiausias, nors kartu ir sukelia didžiausių abejonių dėl pasirinktos meninės išraiškos – užkadrinio balso.

Šie „namų kino“ intarpai ir balsas, postringaujantis apie kosmines antenas, kosmines dovanas ir žmogų-paslaptį, pasikartos filme dar kelis kartus. Tačiau netrukus tas užkadrinis balsas virs elementu, kuris trikdo išties gražius ir paveikius archyvinius vaizdus ir kartais skamba komiškai. Trikdo ne tik todėl, kad tekstas skamba kaip nevykęs „gyvenimo filosofijos“ terapinis seansas, bet ir todėl, kad vaizdai filmo audinyje kalba patys už save, be jokio komentuojančio ar papildančio balso.

Beje, su vaizdus lydinčiu užkadriniu balsu (filmo herojų ar paties autoriaus) susidūriau dar keliuose naujuose lietuviškuose dokumentiniuose filmuose. Ne visiems jų kūrėjams pavyko išlaikyti balansą: noras iš(si)sakyti, žodžiu paaiškinti vaizdą ar paryškinti atmosferą neretai baigiasi fiasko. Tarytum autoriai nebūtų užtikrinti vaizdo galia ar žiūrovo sugebėjimais jį perskaityti. Naujausias pavyzdys – „Scanoramoje“ rodytas Jokūbo Viliaus Tūro „Sapnuoju, kad einu“, kur paties režisieriaus komentaras, gyvenimo išpažintis, švelniai tariant, „sugromuliavo“ visą filmą, nepalikdamas erdvės nei žiūrovo apmąstymams, nei interpretacijos galimybei.

Taigi, ar pavyko Godai Rupeikaitei varijuoti? Ir taip, ir ne. Asociatyvus ir prieštaraujantis linijiniam pasakojimui žaismas filmo pradžioje atrodo originalus, netikėtas ir daug žadantis. Tačiau iš viso filmo lauki galutinio variacijos rezultato ar bent idėjinės ašies, ant kurios suvertum pabirus epizodus. Bet viena kitą keičiančios scenos nesusidėlioja į užbaigtą kūrinį. Įspūdis, lyg būtų galima tęsti toliau, randant vis naujų rakursų kalbėjimui apie kaukes. Ir taip iki begalybės. Žinoma, žodis „variacija“ sufleruoja tam tikrą nesuinteresuotumą ir lengvą toną. Maža to – tokiu pavadinimu lengva apsidrausti nuo tokių recenzijų kaip ši. Bandančių prisikasti prie esmės, kai režisierius tik pavarijavo.