Pamatyti nematoma

Idėja

Projekto vykdytoja ir koordinatorė Lina Kaminskaitė-Jančorienė

Kaip gimė „Lietuvių dokumentinio kino antologijos“ projekto idėja?

Man visada atrodė svarbu, kad lietuvių kinas būtų žinomas ir matomas. Projekto idėja kilo supratus, kad lietuvių filmai, ypač senieji, dažnai nepasiekia žiūrovų. Saugomi filmai yra pasenusių formatų, kokybė nebetinka peržiūroms kino teatruose. Ši iniciatyva – nacionalinio kino paveldo saugojimas, o kartu ir žiūrovų edukacija.

Anksčiau Lietuvoje panašių iniciatyvų nebuvo. Lietuviškų filmų restauravimas – labai pavėlavęs reiškinys. Pasaulyje ši praktika įsigalėjo senokai. Didžiuosiuose kino festivaliuose įprasta rengti restauruotų filmų premjeras, o mums vis dar tenka įrodinėti, kad tai būtina. Rengdami projektą rėmėmės „British Film Institute“, Martino Scorsese įsteigto „World Cinema Foundation“ patirtimi. Restauruojant „Neregių žemę“ mus visą laiką gelbėjo kūrėjai, neleidę peržengti filmo autentiškumo ribų. Didesnis iššūkis laukia dirbant su filmais, kurių kūrėjų jau nebėra tarp gyvųjų.

Kodėl buvo pasirinkta „Neregių žemė“?

Simboliškai nusprendėme pasirinkti pirmosios nepriklausomoje Lietuvoje įsteigtos nepriklausomos kino studijos „Kinema“ filmą. Pradėjome aiškintis, kurie filmai rečiausiai rodomi, kuriuos reikėtų „gelbėti“ pirmus. Audriaus Stonio „Neregių žemė“ buvo nepavydėtinos būklės.

Kiek laiko truko restauravimo darbai?

Nuo juostos negatyvo suradimo iki restauravimo darbų pabaigos užtrukome metus.

Kokia su restauravimu susijusi patirtis?

Patirtis labai įdomi. Unikalu tai, kad sutiko dirbti filmo autoriai – režisierius, operatorius, garso režisierius. Buvo įdomu stebėti procesą, nes patys kūrėjai turėjo galimybę prisiminti tai, kas ilgainiui dėl blogos kino juostos kokybės filme buvo prarasta. Dėl kai kurių kadrų net susiginčyta. Filme atsitiktinumų tikrai mažai, kiekvienas judesys ar garsas apmąstytas ir sąmoningai pasirinktas.

Filmas

Režisierius Audrius Stonys

Kaip gimė „Neregių žemės“ idėja?

Viskas prasidėjo nuo vieno Wernerio Herzogo filmo. Tuometiniuose Menininkų rūmuose, dabartinėje Prezidentūroje, vykdavo kino vakarai, būdavo rodomos ištraukos iš šiuolaikinio kino autorių kūrybos. Buvo parodyta ir ištrauka iš filmo „Tylos ir tamsos šalis“, kai dvi aklos ir kurčios moterys, pasodintos į lėktuvą, griebia viena kitai už rankų ir „deda“ žodžius į delnus, nes tik taip gali bendrauti. Tada supratau, kad jos nieko nemato, nieko negirdi, bet yra kažkoks kitas „kanalas“, kiti pojūčiai, kuriais jos priima šitą pasaulį. Kažkas, kas jas stebina, žavi, ir dėl ko jos taip susijaudina įlipusios į tą lėktuvą. Daugelis reginčiųjų įlipę į lėktuvą išsitraukia laikraštį ar ramiai sau snaudžia nė nežvilgtelėję pro langą. O jos labai aštriai priima pasaulį. Todėl pagalvojau, kad man būtų labai įdomu panerti giliau ir pažiūrėti, kaip atrodo aklųjų pasaulis.

Kaip atradote savo filmo herojus?

Herojus atradau keliaudamas po visą Lietuvą, eidamas per įvairius miestus, miestelius, kaimus ir klausdamas, kur yra aklųjų, su jais bendraudamas. Man pačiam buvo didžiulis atradimas tai, ką pamačiau. Ta močiutė, kuri yra filme – Verutė Čingaitė, kai atvažiavome pas ją, gyveno mažutėje trobelytėje. Kiekvieną rytą ji pasiimdavo kibirus ir eidavo pasisemti vandens. Eidavo per tankų mišką be takelių, be nieko. Tokiu sparčiu žingsniu, neatsitrenkdama į medžius. Aš paklausiau: „O kaip Jūs taip paprastai randate tą taką, be jokių lazdelių, nuorodų?“ Ji man sako: „Vaikeli, viskas paprasta – prieš medį oras yra kietas, o tarp medžių – minkštas. Aš einu ten, kur oras minkštas.“

Tokių dalykų nesugalvosi. Jų nepavyks suplanuoti, jie tiesiog ima ir atsiranda.

Arba Anastasija Jasiūnaitė, kurios nėra filme, bet yra titruose. Mane taip paveikė susitikimas su ja, kad pagalvojau, net jei jos nėra kadruose, titruose ji privalo būti. Tai buvo šimtametė senutė, kuri gyveno visiškai viena. Vidury gilaus miško, apsupta pelkių, artimiausia kaimynė už 5–6 kilometrų, ateidavo pas ją kartą per savaitę. Ji augino bites, kopinėjo medų be jokių dūmų ar apsauginių kepurių, nė viena bitė jai neįgėlė. Kartą ji nusprendė apkalti avilius, kad jie neperšlaptų lietuje. Pasiėmė vinių ir ėmė kalti. Ir apkalė visus avilius. Kai papasakojau tai bitininkams, jie sakė, kad bitės turėjo sugelti ją negyvai. Nė viena bitė jai neįgėlė, tik, esą, dūzgė į ausį, tarsi kalbėtųsi. Ji mylėjo tas bites, o bitės suprato, kad ji akla... Yra daug nepaaiškinamų dalykų, man tuo ir patinka pasaulis.

Kodėl filme neliko jos istorijos?

Taip jau atsitinka, kad reikia atsisakyti planų, kurie atrodo ir geri, ir gražūs. Filme tiesiog neliko vietos trečiai istorijai.

Kas buvo sudėtingiausia?

Sudėtingiausia buvo nufilmuoti vieną planą, kuris ir neįėjo į filmą. Mes norėjome nufilmuoti būtent Anastasiją jos sode. Turėjome pradėti nuo jos veido stambaus plano ir su oro balionu kilti į viršų. Tam per pelkes ir miškus reikėjo atsivežti oro balioną. Keletą kartų klimpo mašina, reikėjo ją stumti iš purvų. Tada pasiklydome, su kūrybine grupe vieni kitų ieškojome beveik visą naktį, buvo tamsu, prisiglaudėme kažkokioje sodyboje. Kitą dieną filmuoti buvo labai sudėtinga. Nors ir viską nufilmavome, į filmą tai neįėjo.

Apie ką, Jūsų nuomone, yra filmas?

Dabar į jį jau galiu žiūrėti žiūrovo akimis. Filmas yra apie kitą pasaulį, kitą jame egzistuojančią šviesą. Apie pojūčių, garsų, prisilietimų pasaulį, kurio per savo gebėjimą matyti mes nematome. O aklieji kažkaip tą jaučia, mato kitais pojūčiais.

Ar tam reikėjo atskiro pasiruošimo?

Tai buvo mano pirmas filmas, jei neskaičiuosime diplominio darbo „Atverti duris ateinančiam“. Nežinojau nei kaip tas kinas turi atrodyti, nei ko aš noriu. Manęs neslėgė jokie įsipareigojimai. Su Rimvydu Leipumi kūrėme filmą visiškai laisvai, tą pačią akimirką viską atrasdami.

Paminėjote filmo operatorių. Kine jie dažnai pamirštami.

Gaila, kad juos pamiršta. Ypač dokumentiniame kine operatoriai nepaprastai svarbūs ir savarankiški. Vaidybiniame kine gali nusipiešti kadruotes, suderinti kažką su dailininku, galima filmą nufilmuoti prieš ateinant į filmavimo aikštelę; dokumentiniame kine operatorius yra tas žmogus, kurio akimis filmas ir sukuriamas. Tai, ką padarė Rimvydas Leipus, mano galva, buvo tiesiog stebuklas – be pagalbos, faktiškai vienas, be ypatingo apšvietimo jis kūrė tokius dalykus, kurie stebino ir džiugino. Galiu pasakyti, kad tai, ką jis užfiksavo, yra giliau ir gražiau, nei buvo realybėje. Tikrovėje viskas buvo gana paprasta, bet jo kamera sugebėjo transformuoti vaizdą. Nežinau kaip – tai jau operatoriaus meno paslaptis. Yra epizodų, kuriuos jis filmavo savarankiškai. Vienas gražiausių – tvartelyje su močiute ir ožkomis: du žmonės ten nebūtų fiziškai tilpę, jis pats vienas tvartelyje ir filmavo.

Ir kompozitorius Vidmantas Bartulis. Jis parašė filmo muziką. Mes vienas kito nepažinojome, aš jį pakviečiau tik į perrašymą, kai suvedamas vaizdas ir garsas. Jis pasižiūrėjo ir aktyviai ėmė jau perrašant keisti, transformuoti, komponuoti muziką.

Didelis garso operatoriaus Viktoro Juzonio nuopelnas, nes filme yra garsų, kurtų taip pat, kaip ir vaizdas. Sinchroninio garso filme praktiškai nėra, viskas sukurta. Garso operatoriai išvis pamirštami, yra garsas – ir gerai. Iš tikrųjų labai svarbu, kas rašo garsą, kaip ir iš ko jis sukuriamas.

Jūsų filmas pelnė Europos kino akademijos „Feliksą“. Ar šis apdovanojimas ką nors pakeitė?

Apdovanojimas atidarė daug durų. Tapo lengviau, filmai labiau laukiami kino festivaliuose. Tai neabejotinai turėjo didžiulės įtakos visai mano kūrybai. Bet, kita vertus, apdovanojimas mane privertė keistis: sukūriau „Neregių žemę“, dabar reikėtų kurti visiškai kitaip. Todėl antrasis filmas „Griuvėsių apaštalas“ buvo sutiktas gana tyliai. Visi klausinėjo, kodėl tai ne kažkas panašaus į „Neregių žemę“? Bet kine taip dažnai atsitinka.

Kaip reagavote į iniciatyvą restauruoti „Neregių žemę“?

Labai teigiamai, tai reikalingas ir svarbus darbas, ir jis turėtų vykti kelias dešimtis metų į priekį. Filmų juostos nyksta, lūžinėja, dar uždelsę, galime viską prarasti. „Neregių žemė“ buvo atgaivinta vos ne iš numirusiųjų. Dauguma pozityvo kopijų tiesiog nebežiūrimos, subraižytos, sunku ir žiūrėti, ir ką nors išgirsti. Labai norėčiau, kad būtų restauruoti Henriko Šablevičiaus, Roberto Verbos, Almanto Grikevičiaus, Šarūno Barto ir Arūno Matelio filmai. Tai būtina. Restauravimas – sudėtingas kūrybinis darbas. Gal kam ir atrodo, kad jis techninis, bet iš tiesų visiškai atvirkščiai. Visos grandys turi dirbti kūrybiškai, viską atkurti, bet kartu stengtis negerinti ir netaisyti to, kas buvo padaryta.

Buvo kilęs toks noras?

Buvo. Galvojau, kad reikėtų ir garsą, ir vaizdą, štai šitą planą patrumpinti, o čia kitokį garsą uždėti – tada tikrai atrodytų geriau. Atsispyriau tai pagundai. Bet atkurti vaizdą iš tiesų sudėtinga. Reikia daug jautrumo, meistriškumo ir kantrybės. Žmonės, kurie visa tai darė žingsnis po žingsnio, gali papasakoti, kiek nueita kančios kelių. Restauravimo procesas – tai kaip iš naujo sukurti filmą. Atradau daug pamirštų dalykų, garsų. Per užgulantį šniokštimą buvau pamiršęs, kas ten yra. Ir garsas, ir vaizdas... Viskas atsigavo. Tas labai malonu – ir matyti, ir girdėti. Filmas toliau gali gyventi savo gyvenimą.

Filmavimas

Operatorius Rimvydas Leipus

Kaip tapote „Neregių žemės“ operatoriumi?

Su Stoniu jau buvome nufilmavę jo diplominį darbą „Atverti duris ateinančiam“. Jis mane pakvietė filmuoti ir „Neregių žemę“. Nebuvo jokio scenarijaus, tik idėja. Reikėjo nusiteikti, kad teks ieškoti to, ko aplinkiniai įprastai nemato.

Kaip sekėsi paieškos?

Labai įvairiai. Reikėjo filmuoti taip, kaip jauti. Nežinojome, kaip daryti kiną, ir tai suteikė dar daugiau laisvės. Turi idėją ir filmuoji vaizdus, atitinkančius tavo įsivaizdavimą, vizijas. Prisimenant filmavimus, iškyla pažinimo ir atradimo džiaugsmas. Ieškojome objektų, po to juos filmavome. Pinigų nebuvo, maža filmavimo grupė, mažai šviesos, niekas neerzino herojų ir jų neblaškė. Kuriant filmą daug reiškė ir suvokimas, kad gali įveikti tai, kas atrodė sudėtinga ar net neįveikiama.

Kas buvo sunkiausia?

Baimė, ar viską darai teisingai. Neturi scenarijaus, esi jaunas ir nepatyręs. Kol nesudedi medžiagos į filmą, sunku suprasti, ar iš tiesų viskas atrodys taip, kaip norėtum. Gali būti daug gražių kadrų, bet jie „nesulips“.

Nespalvotame filme yra spalvų. Kaip tai pavyko?

Kai studijavau Maskvoje, vienas dėstytojų eksperimentavo su kino juosta, ją jam specialiai liedavo „Mosfilme“. Pavyzdžiui, tokią, kuri registruotų tik raudoną spalvą. Bevaikščiojant po skerdyklą kažkuriam iš mūsų kilo idėja, kad būtų gerai užfiksuoti tik kraują. Pagalvojau, kad gal būtų įmanoma panaudoti tą juostą. Nuvykome į Maskvą ir atsivežėme jos čia.

Dalyvavote filmo restauravimo procese. Kokie atradimai jį lydėjo?

Ne tiek atradimai, kiek patvirtinimas to, kad kūrybai, o mano atveju – operatoriaus kūrybai, – svarbiausia yra vidinė laisvė. Kai tavęs nevaržo tokie apribojimai kaip profesionalumas, kanonai, kurių pradedi laikytis, nes taip dažnai yra patogiau, nereikia nieko kurti, gali bandyti juos pakartoti ir taip išlaikyti ankstesnį lygį. Ta laisvė, kuri jaučiama filme. Jos ten niekas netramdė – nei prodiuseriai, nei ankstesnė asmeninė patirtis.

Ar kilo noras ką nors pataisyti?

Kai kas filme dabar būtų pavadinta techniniu broku. Pradėjo sėsti kameros akumuliatorius, buvo šalta žiema ir tai jaučiama – trūkčioja kadrai. Skaitmeniniame variante šitai ištaisyta. Yra visokių niuansų, kurie... Bet aš nemanau, kad filmas taptų geresnis.

Restauravimas

Vaizdas.

Marius Steponėnas ir Jonas Zagorskis, Kino komanda

Kaip vyko vaizdo restauravimas?

Jonas Zagorskis: „Neregių žemės“ juostos negatyvas buvo skenuotas Varšuvoje, mes filmą gavome jau skaitmeniniu formatu. Su režisieriumi ir operatoriumi peržiūrėjome filmą, jie prisiminė, kaip viskas atrodė anksčiau, ir kartu bandėme kaip įmanoma labiau priartėti prie to vaizdo, kurį žiūrovai galėjo matyti prieš dvidešimt metų. Būtų buvę paprasčiau, jei kur nors būtų išlikusi geresnės kokybės juostos kopija. Turėjome daug techninio darbo šalinti mechaninius juostos pažeidimus. Juostas veikia laikas, matomi įvairūs įbrėžimai, atspaudai, kuriuos reikia valyti kadras po kadro. Yra dvidešimt keturi kadrai per sekundę – valant ranka senuoju būdu tai užimtų daug laiko, specialios programos šį darbą labai pagreitina.

Marius Steponėnas: Dabar vėl turime restauruotą ir suskaitmenintą filmo kopiją, tinkamą rodyti kino teatruose. Skaitmeninio formato privalumas (jei diskai nedings) tas, kad žiūrovai ir po šimto metų galės matyti filmą tokios kokybės, koks jis yra dabar.

Kas buvo sunkiausia?

J. Z.: Filmo režisierius kartu su operatoriumi prisiminė, kad filmuota buvo ant nespalvotos juostos, o pozityvas spaustas ant spalvotos, todėl filme turėtų matytis melsvas atspalvis. Daug kartų ėjome į kino teatrą ir stengėmės priartėti prie to atspalvio, kurį jie prisiminė. Įtariu, kad ir filmo dublius mes sulyginome labiau, nei buvo originale. Filme yra scena, kur moteris įeina į tvartą. Kai gavau suskaitmenintą medžiagą, matėsi visas už durų esantis laukas. Bet, kaip teigė autoriai, filme durys turėjo būti apšviestos – tarsi moteris į tvartą įžengia iš šviesos.

M. S.: Restauruodami stengėmės padaryti filmą tokį, koks jis buvo, ir kartu išlaikyti jo autentiškumą. Dirbome nežinodami, kaip filmas atrodė anksčiau. Visos žinios apie tai, kaip iš tiesų jis atrodė, buvo iš pasakojimų, tad tai, kad galėjome dirbti kartu su filmo operatoriumi ir režisieriumi, buvo pranašumas. Darbas tapo šiek tiek kūrybinis, turėjome sugalvoti naujus sprendimus, apsispręsti, kurias vietas taisyti, o kurių ne, kurie kadrai svarbiausi. Ir daug kartų peržiūrėti filmą tik tam, kad pajustume jo nuotaiką.

Garsas.

Vytis Puronas, Post FX Sound Studio

Kaip vyko „Neregių žemės“ garso restauravimas?

Pagrindinis mano tikslas buvo garso takelį restauruoti taip, kad mano dalyvavimas būtų nepastebimas, o galutinis rezultatas priartėtų prie tos formos, kurią sukūrė filmo garso režisierius Viktoras Juzonis. Galima teigti, kad visi sprendimai buvo techniniai estetiniai. Pats darbas – techninis, bet reikėjo ir interpretuoti. Restauruojant garsą svarbu buvo ne tik atgaivinti tai, kas dar buvo girdima, bet ir sugrąžinti filmui pirminius garso režisieriaus sumanymus, kurie, bėgant laikui ir esant prastoms techninėms sąlygoms, buvo prarasti.

Pavyzdžiui?

Pavyzdžiui, viena paskutinių filmo scenų. Garso takelis buvo siaubingai traškantis, „išvalęs“ traškesius nebuvau įsitikinęs, ką girdžiu, – traškesių košė įgavo aiškesnę formą ir ėmė priminti lietų. Su filmo kūrėjais išsiaiškinome, kad kadaise filmo pabaigoje iš tiesų turėjo girdėtis lietus. Bet gaminant juostos kopiją pradingo dalis aukšto garso dažnių, o garsas, kurį buvo galima girdėti, nebekėlė jokių asociacijų su lietumi. Pasitarę nusprendėme į filmą vėl sugrąžinti lietų.

Arba filmo vidurys. Jam priklausiusi antroji garso takelio ritė buvo taip subraižyta, kad pačios tyliausios filmo scenos lyg tyčia buvo pati triukšmingiausia filmo dalis. Teko iš naujo ieškoti balanso ir triukšmą paversti tyla taip, kad kartu iš filmo nedingtų ir sąmoningai jame sudėlioti garso elementai – durų bilstelėjimas, buroko pjovimas, šukavimasis...

Prisiminti filmo garsus turėtų būti gerokai sudėtingiau nei vaizdą?

Garso režisierius Viktoras Juzonis turi nepaprastai gerą atmintį – jis prisiminė ne tik tai, kur koks garsas turėjo būti, bet ir kaip jis buvo išgautas. Yra tokia scena – dubenyje mirksta paparčio lapai, laša vanduo. Po vienos iš pirmųjų peržiūrų kilo klausimas, kur dingo vandens lašų garsai? Manėme, gal nusitrynė, bet Juzonis prisiminė, kad sąmoningai įgarsintas buvo tik vienas, pats paskutinis lašas. „Neregių žemė“ buvo sukurta su mono garsu – turėjo siaurą garso šaltinį centre. Pritaikydami filmą rodymui kino teatruose po bandomųjų peržiūrų bendru nutarimu garsą erdviškai praplėtėme.

„Neregių žemėje“ beveik nėra natūralių garsų, viskas sukurta studijoje. Žingsniai ant sniego – krakmolas, skerdyklos gaudesys – kažkur įrašyta ventiliacijos anga. Restauruojant garsą buvo ir tokių elementų, kurių nebesigirdėjo. Kartu su garso režisieriumi nusprendėme juos atkurti. Bet filme nėra nieko, kas būtų pridėta dirbtinai.