Pirmyn į nežinią

„(...) o tai, kas jam kliudo, paverčia medžiaga sau, kaip ugnis užvaldo visa, kas į ją įmetama: jeigu liepsna maža, tai ji užgęsta, tačiau didelė liepsna kaipmat apglėbia ir praryja tai, kas į ją pateko, ir dėl to dar smarkiau įsidega“.

Markas Aurelijus, „Sau pačiam“

Iš esmės šį tekstą rašau dėl vieno kadro ir apie vieną kadrą; visa kita reikalinga tik tam, kad jis išryškėtų, pasirodytų, sušvistų. Man regis, toks yra ir šito filmo principas.

Dar galima pasakyti, kad rašau norėdama pasidalinti džiaugsmu, kurį pajutau pamačiusi šį filmą, o tą džiaugsmą tik kurstė visi neigiami žodžiai, kuriuos po seanso apie jį išgirdau: užtikrinti savimi nuosprendžiai „ne“ arba kad ir toks atsakymas pavėlavusiam į filmą: „Jeigu ką ir praleidai, tai nebent dar vieną eskalatorių.“ Prašau suprasti teisingai – nepašiepiu tų visažinių, kurie nedvejodami skubiai nustato filmo vertę, pridengdami ją žodžiu „savo“ (matyt, iškart patekčiau į jų tarpą). Turiu omenyje tai, kad dėl neigiamų vertinimų (beje, gal jūsų rato žmonės jį vertino teigiamai) filmo vidinis džiaugsmas liko švarus, tyras, laisvas nuo liaupsių, pritarimo, nepaliestas tuštybės. O tai, man regis, ir svarbiausia filmo tema – išsivadavimas iš tuštybės.

Tomo Smulkio filmas „Rojaus beieškant“ pasakoja apie patį Tomą ir tai, kaip jis leidžiasi į savo „rojaus“ paieškas. Už kadro jis kalba, kaip susapnavęs Stokholmą pamilo jį, tada pamatė švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono filmą „Dainos iš antro aukšto“ (2000) ir suprato, jog turi keliauti į Stokholmą, surasti Roy’ų ir dirbti kartu su juo – eiti į pameistrius. Na, skamba kiek naiviai.

Iš pradžių mane glumino tas balsas, kalbantis apie viską taip tiesiai ir nuoširdžiai, kad net nejauku. Tomo balsas lyg tempė vaizdus žemyn, kūrė įspūdį, kad žiūri kažkokį mėgėjišką filmą sau ir apie save. Tačiau vėliau supratau, kad tai tikriausiai buvo vienintelis sąžiningas kelias. Filmo intymumas ir nuogumas, jo silpnumas yra jo stiprybė, mat būdamas jaunas ir gležnas jis dar gyvas ir, kitaip nei dauguma jaunų žmonių filmų, ne bando imituoti tvirtumą, ne mėgaujasi savimi (štai, aš filmas!), bet sujuda, – įskelia kibirkštį, įvyksta minties slinktis, ir Tomas filmo pabaigoje yra jau nebe tas žmogus, kurį matėm pradžioje, bent jau ne toks, kokį jis tikėjosi save išvysti, kai jau pasieks tą „rojų“.

Tik atvykęs į apsnigtą Stokholmą jis pilnas vilties ir džiaugsmo, jaučiasi „esąs savo svajonėje“, tačiau laikas bėga, o niekas nevyksta. Jam reikia laukti. Galimybė dirbti su savo „svajonių režisieriumi“ arti, bet toks įspūdis, tarsi pats gyvenimas vedžiotų jį už nosies ir galbūt bandytų parodyti, kad atsakymas ir sprendimas, „kelias į rojų“ laukia visai ne ten, kur jis tikėjosi kelią rasti. Kad jam būtent reikia be tikslo bastytis po miestą, kuris taip arti, o kartu kažkur kitur, – nepasiekiamas, nepralaužiamas vaizdas, kurio gelmė nepasiduoda herojui.

Tik tada, kai jis jau mano pralaimėjęs, apsijuokęs ir išvis patekęs į brolio kvailio vietą, kažkas pradeda keistis. Kai antrą kartą Tomas atvažiuoja į Stokholmą, net miestas, regis, kitoks. Pirmą kartą atsiranda kažkokių ryškių, gyvų spalvų: raudonas ir pilkšvai alyvinis paltukai, judantys sakurų alėja, mirguliuojančia šešėliais ir šviesa. Man regis, tai pirmas kadras, kuriame atsiranda gylis, erdvė, kūnai įgauna faktūriškumo, minkštumo, tikrumo.

Kai jis pasiekia savo tikslą, jau yra supratęs, kad tikslas – visai ne tas, ar, veikiau, kad kelias į jį reikalauja daugiau nei noro ir idealizmo. Kad svarbu ne siekti, jog viskas per kažkokį nežemišką, visą sielą nusmelkiantį patyrimą išsispręstų, paaiškėtų, pasikeistų, kaip dažnai jaunam žmogui norėtųsi. Kad svarbu kantriai dirbti nesitikint atlygio, o kūrybos džiaugsmas gimsta ne iš pasimėgavimo savimi, tik kartkartėmis sušvyti užliedamas nuostaba, po nerimo, kančios, beprasmybės jausmo, iš nežinios ir atkaklaus veržimosi į abstraktų ir neapčiuopiamą tai. Kitaip tariant, naivus noras tapti „tikru“ režisieriumi, pasiekti kino olimpą dingsta, Tomas nebenori matyti savęs „rojuje“ (štai išvyko paskui savo svajonę, išsipildė ta svajonė ir kaip buvo gera), jis supranta, kad daugiausia, ką galima padaryti, tai kantriai dirbti, kad tas „rojus“, tas kažkas būtų, bet tam reikia atsižadėti savęs, paaukoti save. Ir tai nėra lengva.

Todėl kai pasirodo priešpaskutinis, jei neklystu, kadras ir salėje nuvilnija juoko banga, apima džiaugsmas, kad pagaliau, kai būti režisieriumi pasidarė taip madinga, kažkas pažiūrėjo į save iš šalies, pamatė savo paralyžių ir pasijuokė iš savęs, o drauge ir iš kitų. Bet ne piktai, ne su nuoskauda, o su meile. Regis, toks juokas vadinamas atsinaujinimo juoku.