Pokalbiai rimtomis temomis

Nors šis Giedrės Beinoriūtės filmas pirmiausia skirtas vaikų pažiūroms į gyvenimą, apie vaikus, tiesą pasakius, šį kartą galvojau ne per daugiausia. „Pokalbiai rimtomis temomis“ mane veikiau pastūmėjo pergalvoti kūrybos ir apskritai suvokimo kelius.

Iš ankstesnių režisierės filmų puikiai žinome, kad vaikystė jai yra ypatingas pasaulis. Dideli dalykai čia gali atrodyti maži ir nerimti, pamatyti stambiu planu. Šis turinio ir formos požiūriu mažasis kinas visad saugus, ramus, šiltas; net ir prastu oru salė bus apypilnė, o žiūrovai juoksis. Todėl tokiame kūrybos kontekste filmo pavadinimą „Pokalbiai rimtomis temomis“ savaime suvoki atvirkščiai. Net neabejoji, kad rimtumas čia garantuotai pavirs nerimtumu. Ir iš tiesų kartais vaikiškas filosofavimas pasiūlytomis temomis įgyja režisierei reikiamą komiškumo atspalvį, nors daugelio filmo vaikų veidai byloja apie toli gražu nelinksmą gyvenimą: vieni jų palikti tėvų, kiti patys pabėgę iš namų, dar kiti turi negalią.

Atsisakydama aplinkkelių ir meniškų puošmenų, Beinoriūtė eina tiesiai prie esmės, apnuogina kūrybos metodą, o gal net reikėtų sakyti, kad išvis jo atsisako, kai pati būdama už kadro tiesiog klausinėja vaikų apie laimę, meilę, šeimą ir pan. Klausimai, rodos, turi parodyti maksimalų klausinėtojos nuoširdumą ir paprastumą, bet toks tiesmukumas kartais sunkiai pakeliamas. Pamenu, vaikystėje (o tuo labiau dabar!) tokius pasiteiravimus apie prasmę ir laimę nuleisdavau negirdomis. Įdomiausia, kad keliose filmo vietose net patys herojai režisierei netiesiogiai pasakinėja, kad kažkas čia ne taip. Viena mergaitė paaiškina, kad eilėraščius ėmė rašyti, kai kartą suvokė esminį dalyką: nors poezija gimsta iš stiprių išgyvenimų, eilėraštyje išgyvenimai turi būti, jos žodžiais tariant, „giliai pakasti“. Tačiau Beinoriūtė atkakliai bando viską iškelti į paviršių tarsi manydama, kad vaikas, gatvės išminčius, dar koks nors kitas įprastas dokumentikos personažas ims ir pasakys, kaip viskas yra iš tikrųjų. Tarsi užtenka panorėti, nukreipti kamerą, ir tik valios pastangomis gims mintis. Kaip čia neprisiminsi Mallarmé pasakymo, kad eilėraščiai yra rašomi žodžiais, o ne idėjomis.

O štai berniukas, pasisakęs, kad dabar skaito Castanedos knygą, kiek nuščiuvusiai klausinėtojai dėsto, kad yra kitoks, tikresnis pasaulis. Šiuo atveju galėtume pridurti, kad tas tikresnis pasaulis turėtų gimti kūrinyje, tiksliau, filme. Kitaip tariant, atsakymus nebūtinai turi duoti herojai – juos gali ir turi skleisti pats kūrinys, tapęs ta vieta, kur apmąstytos patirtys surenkamos į vieną visumą. Šį darbą atlikti – jau autoriaus užduotis.

„Pokalbiuose rimtomis temomis“ režisierė ėjo tiesiu keliu, veikiausiai – iš kilnių paskatų. Formos požiūriu tai asketiškas kūrinys, sudėliotas vengiant bereikalingų apnašų. Vis dėlto kadrai dvelkia nerimastimi, kai gan įsitempę vaikai stovi priešais kamerą tuščiame kambarėlyje, o atsakymai vis dėlto savotiškai iškvočiami, kad ir švelniu balsu. Tačiau tai ir lengviausias kelias – tiesiog paimti vaikų pasakojimus ir sujungti juos muzikiniais intarpais. Tik kas kitas, jei ne pati Giedrė, nesyk pademonstravusi mažų detalių pojūtį, žino, kad gyvenimo tiesų dažnai geriau sekasi ieškoti einant aplinkiniais keliais, o ne bandant atsimušti į jas kaktomuša.

Taigi, užuot patekę į kitonišką pasaulį, kuriame gal būtume galėję permąstyti savojo gyvenimo atramas, liekame psichologijos lygmeny, kur kiekvienas filmo herojus tiesiog yra savaip žavus, jaudinantis, žadinantis žiūrovų atjautą. Tiesa, ir pasilikę čia sužinome nemažai svarbių dalykų. Kad ir tai, jog, kitaip negu dabartiniai suaugusieji, vaikai yra visiški tradicionalistai; jiems, net ir visko mačiusiems ir patyrusiems, tebereikia įprastos tradicinės šeimos. Kita vertus, vaikams, visai kaip suaugusiesiems, būdinga banalybė: jie taip pat mėgsta vandens pramogų parkus ir serialus. Tik įdomu, ar vaikai prisimokė iš vyresniųjų, ar atvirkščiai – banalumas slypi žmogaus gyvenimo pradžių pradžioje ir ilgainiui iš jo reikia išaugti.

Kitokio – sukaupto – gyvenimo kraštelis, ko gero, šmėkšteli epizode su berniuku, kuriam, beje, taip ir nepavyksta suregzti jokio atsakymo. Tačiau kai matai, kaip jis, visas nutviekstas saulės (tai vienintelis filmo veikėjas, nufilmuotas ne uždaroje patalpoje), bergždžiai mėgina kažką ištraukti iš savo mielos tuščios galvelės, ima atrodyti, kad kartu su juo prikelsi iš atminties kai ką labai seno ir svarbaus – kaip tas vaikas, kuriam Sokratas padėjo prisiminti teoremą, visuomet glūdėjusią jo sieloje.