Ekskursantė

Nors raiškos laivę ribojanti cenzūra, atrodytų, nugrimzdo į praeitį kartu su sovietine sistema, mūsų vaidybinis kinas iki šiol itin nenoriai reflektuoja tai, ką žmonėms teko ir tenka patirti atsidūrus istorijos mėsmalėje ar tiesiog besikeičiant socialinėms, ekonominėms, politinėms sąlygoms. Gal yra temų, kurios pernelyg skaudžios, pernelyg sudėtingos ar nepatogios, kad jų kratomės ir nenorime matyti it kokių purvinų baltinių. Kita vertus, rinka kuo toliau, tuo aršiau diktuoja savo sąlygas, tad lietuvių režisieriai dažniausiai eina lengviausiu keliu, t. y. stengiasi kurti lengvai žiūrimus filmus, skirtus plačiajai auditorijai. Apie jų ilgaamžiškumą ir aktualumą būsimoms kartoms net nesusimąstoma – vienadienių reginių ir renginių laikais svarbesnis momentinis efektas, kuris leidžia mėgautis pripažinimu čia ir dabar.

Žinoma, režisieriaus Audriaus Juzėno dramos „Ekskursantė“ pseudoistorine nepavadinsi. Čia atsigręžiama į kraupius 1948-ųjų įvykius, kai Lietuvoje buvo vykdomi masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą. Apie juos gal tik Algimantas Puipa epizodiškai užsiminė „Vilko dantų karoliuose“ (1997), sukurtuose poeto ir dailininko Leonardo Gutausko romano motyvais. Paskui, daugiau nei dešimt metų įvairiausių europietiškų vėjų besivaikančiame mūsų kine tremties tema tapo tabu, o gal tiesiog nenaudinga ir nemadinga, nes iš jos reklamos alui nepadarysi, be to, kine reikia dar ir režisūrinės meistrystės, autoriaus pozicijos... Bene šešiolika metų į ekranus keliavusi „Ekskursantė“ išsiskiria noru užčiuopti ir parodyti tragiškus istorinius reiškinius, nors akistatos su pokario realybe ir bandoma išvengti. Pradžioje nuskamba informacija apie Stalino įvykdytus nusikaltimus, bet filme ji daugiau nebeakcentuojama, o dėmesys sutelkiamas į vienuolikmetės mergaitės Marijos pabėgimo iš tremtinių traukinio ir jos grįžimo į tėviškę istoriją. Tų kilometrų iš Sibiro platybių iki alyvų žieduose skendinčio sodžiaus – sunkiai įsivaizduojami penki tūkstančiai. Filme jie suskaidomi į atskirų gyvenimų ir susitikimų su skirtingais herojais atkarpas – trumpesnes ar ilgesnes, pažymėtas nepažįstamųjų užuojautos ar abejingumo tremtinės likimui.

Scenaristas Pranas Morkus rėmėsi kelio filmo žanro konvencija. Mergaitės vidinio pasaulio tiesa, esminės vertybės suvokiamos pamažu, įveikiant ne tik tuos tūkstančius kilometrų, bet ir kelyje iškylančius sunkumus bei pačias pavojingiausias situacijas. Jos, kaip ir stebuklinėje pasakoje, aiškiai diktuoja mintis apie pasirinkimus, kuriuos turi priimti filmo personažai. Istorinė tiesa panaudojama tik kaip siužeto intrigos fonas, nes nusveria kiti – labiau komerciniai motyvai. Filme atsisakoma konkrečių faktų interpretacijos, aštrių dramaturginių sankirtų, „politiškai nekorektiško“ požiūrio ir Stalino režimo nusikaltimų paviešinimo. Visa tai paliekama nuošalyje, į pirmą planą iškeliant sąlygiškus operatoriaus Ramūno Greičiaus nufilmuotus vaizdus ir melodramatiškas intonacijas. Jos įsivyrauja nuo pat pirmųjų filmo kadrų, kai pro skylę vagono grindyse barstomi grūdai, turintys žymėti kelią namo, ir tęsiasi iki pat finalo, kai jie vėl išbarstomi, tik jau kaip savotiškas stiprybės, nepasidavimo ženklas.

Nors Žaliųjų ežerų miškai ir žaižaruojantys horizonte saulėlydžiai vargiai įtikina, jog tai bekraštė Sibiro taiga, po kurią klajoja mergaitė, vizualinius neatitikimus užglaisto profesionali aktorių vaidyba. Būtent aktoriai šią nesudėtingą pasaką apie gėrį ir blogį padaro paveikią ir žiūrimą. Kine debiutuojanti Anastasija Marčenkaitė nustebino ne tik angeliška išvaizda, bet ir gebėjimu perteikti pačias įvairiausias emocijas: nuo paniškos baimės iki nuostabos ir niekada neprarandamos vilties. Marijos bejėgiškumas kartu yra ir jos stiprybė. Tai simbolizuoja delne suspaustas kryželis, kurį kartais tenka traukti iš šiukšlių dėžės tikintis išsigelbėjimo, kai jokia žmogiška būtybė padėti jau nebegali. Tas stebuklingas išsigelbėjimas, aišku, įvyksta, ir net ne vieną kartą. Iš pradžių sušalusią mergaitę gydo ir globoja geraširdė baba Nadia – aktorė Raisa Riazanova. Jos charakteris atskleidžia vienatvės ir gyvenimo negandų užgrūdintos moters savybes, gilų tikėjimą.

Kai ant apsnigto kalno šlaito mergaitė sušunka visoms nelabosioms dvasioms: „Aš esu Maša! Ne, aš esu Marija! Aš nieko nebijau!“, ateina ne dvasios, o vilkai. Šis susidūrimas išsprendžiamas paprasčiausiu montažu, t. y. vienoje scenoje matome Mariją apsupusius vilkus, o kitoje ji jau strykčioja su nukirsta miške eglute. Panašiai baigiasi epizodas su pabėgusiais iš lagerio kanibalais: tiesiog lemtingą akimirką pasirodo kareiviai ir nušauna niekadėjus. Buvęs vagis Vitiokas (Igoris Savočkinas) pamoko, kaip elgtis pavojaus akimirkomis, tad jo sukurtą pasakaitę, kaip atsiliko nuo „ekskursijos“, Marija seka NKVD majorui (Sergejus Garmašas). Totalitarinio režimo atstovas parodomas kaip reta žmogiškas, pasiryžęs įvykdyti viską savo invalido vežimėlyje besikankinančios dukters labui.

Tik pažadėtoje žemėje – Lietuvoje mergaitės niekas nei laukia, nei atjaučia. Atvirkščiai – užėmę klestinčias išvežtų tremtinių sodybas, įsikėlėliai pasiruošę įskųsti nepageidaujamą viešnią, o vietiniai stribai, tykojantys, kas prieis ir atpažins išniekintus partizanų kūnus, atrodo pasirengę suplėšyti į gabalus kiekvieną įtariamąjį. Žinoma, vienas telefono skambutis vėl viską išsprendžia, tik kažkodėl kyla mintis, kad gal ir nevertėjo herojei sugrįžti į tokią atšiaurią, pabaisų apgyvendintą šalį...