Galutinis tikslas

Po šių metų „Scanoramos“ lietuvių filmų premjerų, į pirmą planą iškeliančių nacionalinio „dugno“ gyventojus, akyse ėmė mažų mažiausiai trejintis – pasipylė socialiai angažuoti, visuomenės paribio žmonių gyvenimą fiksuojantys filmai. Ir visi – į vienus vartus, kai kūrėjai, panašu, įsitikinę, kad užtenka surasti herojų marginalą (geriau kuo keistesnį, nelaimingesnį ir labiau degradavusį) ir jį nufilmuoti, pateikti dar vieną egzotišką (?) istoriją iš „apatinio aukšto“, o tai prilygsta dokumentinio filmo sukūrimui. Keisčiau už tokių filmų laviną atrodo tik tai, kad, panašu, jų reikia ir auditorijai. Lyg išorinio dirgiklio, leidžiančio pasijusti palytėtiems „autentiškos patirties“. Sunku spėti, ar tai susiję su šiais laikais tokia madinga empatija, ar su džiaugsmu, kurį galima patirti pasijutus aukščiau dugno lygio.

Filmuoti „Galutinį tikslą“ Ričardas Marcinkus pradėjo studijuodamas pirmame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos televizijos režisūros kurse. Pirminiu atskaitos tašku jis pasirinko savo buvusį darželį, kuriame dabar įsikūrę senelių namai. Kalbėdamas prieš žiūrovus per filmo premjerą, režisierius prisipažino norėjęs sukurti „šiltą, jaukų ir linksmą filmą apie senelių namus“, bet rezultatas toks, koks yra. Marcinkus nufilmavo kelis šimtus valandų medžiagos ir filmavimą nutraukė tik todėl, kad nusprendė šį filmą pateikti kaip diplominį darbą. Trumpai tariant, prispaudė terminai.

„Galutinio tikslo“ pradžia dvelkteli Roberto Verbos „Šimtamečių godomis“. Du senelių namų gyventojai bando kalbėtis. Vienas žeria klausimus: „Kiek laiko gyveni? Ar turi televizorių? Kuo sergi?“, antrasis sunkiai įstengia į juos atsakyti. Bet kokios aliuzijos (nežinia, ar jos sąmoningos) į Verbos filmus (kartu ir juose slypinti šio kūrėjo meilė žmogui) čia ir nutrūksta – kyla įtarimas, kad gilintis į gyventojų istorijas ir nebuvo Marcinkaus tikslas. Jis seka senolių buitį, kuri, panašu, susideda iš išgertuvių ir konfliktų. Šiame fone į paviršių išnyra pagrindinis filmo herojus Povilas – apsikrovęs katinais buvęs kalinys, surezgantis sakinį prieš kamerą ir apskritai savo rėksmingu charakteriu išsiskiriantis iš konteksto. Kamera fiksuoja tatuiruotėmis išmargintą Povilo kūną. „Kas čia parodyta?“ – klausia jo režisierius. Dialogas nelabai „rišasi“, bet tai turbūt ne taip ir svarbu? Juk jau tuoj salė krykštaus iš džiaugsmo stebėdama, kaip senukai varto pornografinį žurnalą.

Stebint senelių namų, o vėliau ir pagrindiniu herojumi tapusio Povilo gyvenimo peripetijas, kartu tampa akivaizdus ir keistas reiškinys, kai imi nebesuprasti, kas ką vedžioja už nosies: filmo veikėjai režisierių (nes šie, hipnotizuojančiu žvilgsniu graudžiai žvelgdami į kamerą: „Duok lituką, Ričardai, na, duok?“ primena beždžionėles viliojantį smauglį Ka iš animacinio filmo „Mauglis“), ar režisierius savo herojus. Matyt, kiekviena pusė jaučiasi „apgavusi“ viena kitą. Tik iš šalies vaizdas atrodo kiek kitoks.

Iš senelių globos namų išmestą Povilą režisierius atseka į Vilnių. Povilas sėdi Neries pakrantėje, sako pagaliau galintis daryti, ką nori, jaučiasi atradęs gyvenimo tikslą, o šalia – dar ir „Dievo siųsta“ gyvenimo meilė Snežana. Štai nuo čia filmas pagaliau įgyja labiau apčiuopiamą siužetinę liniją – imamas fiksuoti herojaus nuopuolio kelias. Dažniausiai režisierius Povilą pagauna Vilniaus gatvėse prašantį išmaldos: į narkotikus įnikusiam kas kartą jų reikia daugiau, „Dievo siųstoji“ pasirodo besanti „žiurkė“, o ir paties herojaus žvilgsnis ir balsas prieš kamerą – vis graudesnis.

Povilo ritimąsi dugnan atskleidžia jo fizinis „byrėjimas“ – herojaus veidas nusėtas mėlynių, gangrenuoja vienintelė koja. Povilas vis mėtosi tarp „dozės“ ir gydymo įstaigos, kol galų gale mes jį paliekame nakvynės namuose, kur kitas gyventojas Povilui konstatuoja: „Tu pats dėl to kaltas.“ Dar, tiesa, pasirodo užrašas, kad dabar Povilas vėl sėdi kalėjime.

Vis dėlto, jei jau pasiryžta žiūrovą vesti herojaus degradavimo keliu, noriu pakartoti ir senas tiesas: herojus turi pasikeisti (ne tik fiziškai), o kelias – kažkur nuvesti. Nežinau, ar Povilas tiesiog nenorėjo atsiverti (gal tai lėmė ir filme minimi herojaus „dingimai“ iš režisieriaus akiračio), tačiau Povilo istorija, jo jausenos, atmetus nuolatinius jo skundus dėl gyvenimo ir kelis atsakymus į režisieriaus klausimus, taip ir lieka neužfiksuotos. Kaip ir klausimas, kaip atrodo ir kuo gyvena tas „dugnas“ (esantis tame pačiame mieste), po kurį nuosekliai kapstosi filmo herojus?

Prisipažinsiu, kad po filmo peržiūros taip ir likau nesupratusi nei kam priklauso tas filmo pavadinime iškeltas tikslas, nei kur jis veda. Ir apskritai, kodėl jis galutinis? Jei jau prakalbome apie pavadinimą, pasirodo, aš ne vienintelė prisiminiau daugiau nei prieš dešimt metų pasirodžiusį (ir, atrodo, dar ne vieno tęsinio sulaukusį) siaubo filmą „Galutinis tikslas“, kuriame kraujas liejosi laisvai. Kino šedevru, žinoma, filmas net nedvelkia ir į privalomų pamatyti sąrašus nepateks (todėl nenuostabu, kad režisierius sakosi jo nematęs). Bet šiais laikais nepasinaudoti interneto paieška, renkant pavadinimą savo filmui, – jau šioks toks apsileidimas. Tuo labiau kai, ironiška, amerikietiškojo „Galutinio tikslo“ tikslas yra vienas vienintelis – herojaus mirtis.