Streikas

Niujorke gyvenantis didžėjus juodaodis Lukas netikėtai sužino, kad jo močiutė yra lietuvė rasistė. Nepaisydamas šio fakto vaikinas atkeliauja į Lietuvą, išgeria su močiute degtinės, paragauja varškės sūrio ir susitinka su... Vilniaus meru. Savivaldybė, pasirodo, ketina atidaryti naktinį klubą ir Lukui pasiūlo jam vadovauti.

Šviesos greičiu susiradęs merginą, įsimylėjęs ir paskelbęs Vilnių new cool jis nusprendžia, kad liks gyventi Lietuvos sostinėje, ir sėdmaišiais apstatęs keturių kvadratinių metrų erdvę įkuria posh klubą.

Vėliau paaiškėja, kad Vilniaus meras korumpuotas, o naktinis klubas – tik nusikalstamos schemos dalis. Kulminacija – apsimetėlė močiutė tik pasinaudojo Luku, ji vis dar rasistė (sako žodį „negras“) ir atviliojo jį Lietuvon ekonominiais tikslais. Štai toks, viena vertus, neatpasakojamas filmo „Streikas“ naratyvas.

Nereiktų apsigauti! Ši be galo stipri, absoliučiai logiška, įtraukianti, įtampos kupina dramaturgija – tik pastoliai giliems filosofiniams apmąstymams ir lietuviškiems skauduliams atverti.

„Streike“ svarbu ne tik pagrindinė filmo linija, bet ir visos šalutinės. Atkreiptinas dėmesys į vieną iš šalutinių filmo veikėjų – Endį (nelietuviškas lietuvio vardas, be abejo, pasirinktas tikslingai, siekiant parodyti, jog jis šios tamsuoliškos visuomenės yra atstumtas). Pirmiausia jis kausto savo žvilgsniu, o paskui nuginkluoja demonstruodamas aktorystės ir artikuliacijos sugebėjimų viršūnę, tardamas frazę „I am just a gay guy.“ Kartu su Endžiu filmas daro dramaturginę kilpą nagrinėdamas homofobijos ir homoseksualumo problemas. Endis taip smarkiai neigia savo gėjiškumą, kad negali pažiūrėti į savo atvaizdą, ir lyg ką tik nužengęs nuo „La Scalos“ scenos sudaužo veidrodį, taip parodydamas, jog nepripažįsta savęs tokio, koks iš tiesų yra. Ar tai visuomenės sukelta reakcija? Čia tik vienas iš daugybės klausimų, kuriuos vardija filmas.

Štai kitas: ką daryti, kai valdžia korumpuota? Lukas, priešingai nei lietuvaičiai, kažkaip sugeba prasibrauti iki problemos esmės, vienintelis imasi ją spręsti. Gelbėti naktinio klubo veiklos jis imasi su tokia aistra, lyg kovotų už didį idealą (tai, be abejo, metafora). Jam atvirauja savivaldybės darbuotojai, jis kapstosi, ieško, bet netrukus suvokia, kad problema pernelyg didelė, neįveikiama paprastais metodais – reikia streiko. Ši linija – ne tik akivaizdi nuoroda į visiems žinomą merą, bet kartu ir gilesnės valstybės poveikio asmenybei studija.

Ir dar vienas: paslėptas ir įsišaknijęs rasizmas. Nors Lukui Lietuvoje visi labai malonūs – pradedant gėjais, baigiant kioskininkais, gintarais apsikarsčiusios Nelės Paltinienės stiliaus močiutės portretas atskleidžia įsisenėjusio rasizmo paradigmas Lietuvos kultūroje. Filmas tiesiog kiaurai permato problemą, ištraukia ją iš giliausių pasąmonės kertelių ir atveria ją mums, Platono oloje užsibuvusiems tamsuoliams. Visi, kuriems filmo teiginiai atrodo tik deklaratyvios sapalionės, yra apakinti šių radikalių ir postmoderinistiškai naujų idėjų, jų akys atsisako tai matyti. Be abejo, tik tamsuoliai ir lieka abejingi „Streiko“ impulsams.

Bet net ir tų žiūrovų gūžčiojimas pečiais, ironiška šypsena ar nevalingas rankų judesys, išreiškiantis žodžius „Kodėl“ ir „Kaip taip gali būti“, be abejo, yra iš anksto numatyta ir ne spontaniškai kylanti, o filmo kūrėjų prognozuota ir net sukelta reakcija. Tik giliai pasiknaisiojus filmo citatų lobyne bei išnardžius užuominų jūrą (vandenyną) paaiškėja, kad medinė vaidyba ir kapotų malkų principu pateikta pseudoistorija yra susvetimėjimo, fragmentiškumo ir visuotinės jausmų devalvacijos studija, aštriai ir itin drąsiai kritikuojanti ne tik valstybės indėlį į bejausmės kultūros formavimą, bet ir kiekvieno žmogaus atsakomybę kovojant už individualaus pasirinkimo laisvę būti tuo, kas esi.

Galbūt todėl filmo struktūra primena butelį alaus išgėrusio moksleivio minčių vagą. Staiga idealizmą keičia pyktis, vieną temą – kita, prasideda srautas: dar ir tą noriu pasakyti, dar ir tai noriu pridurti, dar ir apie tai nuomonę turiu. Natūralu, kad jaunas žmogus piktinasi esama situacija. Paprastai tai daroma bare, dienoraštyje, feisbuke, o kodėl to negalima daryti su kamera? Tai postmodernus spjūvis kultūros elitarizmui, profesionalumui, meistrystei. Savotiškas streikas prieš kiną kaip talento reikalaujantį meną.

Be abejo, viskas, kas susiję su „Streiku“, yra didelė ir neišmatuojama metafora, kurią iki galo įminti gali tik vienas žmogus šioje planetoje. Istorija parodys, kad „Streikas“ – teisingesnės, šviesesnės ir tolerantiškesnės Lietuvos švyturys. Filmas iškėlė problemas, kurių plika akimi nepamatysi, ir tik gilus, analitinis ir skvarbus režisieriaus žvilgsnis gali atskleisti, kad tai, ką matome, nebūtinai yra taip, kaip atrodo, o kaip tik priešingai.