Vakar bus rytoj

 Žiūrėdamas pastarųjų metų lietuvišką dokumentiką susiduriu su ta pačia problema. Kaip įvardinti tai, ką matau ekrane? Dalį darbų pavadinti filmais neapsiverčia liežuvis. Etiudas, eskizas, reportažas, impresija (prie kiekvieno dar norisi pridėti mažybinę formą)?

Atrodytų, kai kuriems lietuvių režisieriams realybė vis dar yra keistas daikčiukas, su kuriuo nežinoma, ką nuveikti. Bet norisi. Tuomet arba ji pagražinama pagal kūrėjo vidinį įsivaizdavimą – be jokios dramos, jokio konflikto, arba jai besąlygiškai atsiduodama. Nes čia juk dokumentinis kinas, čia pakanka tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku paspausti kameros mygtuką. Paskui lieka laukti, kol vaizdai suplauks į objektyvą ir gims kinas. Tik, deja, ne visiems lemta būti dvorcevojais.

Dokumentika (tuo, rodos, nenori patikėti nė vienas lietuvis) yra konstruktas. Realybės kine nėra. Viskas jau atseikėta ir sumontuota. Ir tai, ką matome, yra režisieriaus žvilgsnis, jo pozicija ir parašas. Tik (antrasis „deja“) autentiškų parašų lietuvių (dokumentiniame) kine sulaukiu vis mažiau. Taip pat ir autoriaus pozicijos.

Ankstesniuose filmuose mėgusi „timptelėti“ tikrovę link grožio, pasakos, naujajame „Vakar bus rytoj“ Janina Lapinskaitė ėmėsi šiuolaikiniame dokumentiniame kine madingu tampančio filmų kūrimo būdo, kai kamera atiduodama patiems herojams. Ką jie nufilmuos, tai ir bus filmas. Sumanymas įdomus. Neva laužomos taisyklės, apverčiami hierarchiniai santykiai. Atviresnės realybės būti nebegali. Yra tik herojus, kamera ir jokių trečiųjų asmenų – režisieriaus, operatoriaus. Vaizdo neva nedrumsčia nei autoriaus intencijos, nei minėta pozicija. Žiūrėdamas „Vakar bus rytoj“, žinoma, pirmiausia prisimeni rusus Pavelą Kostomarovą ir Aleksandrą Rostorgujevą. Filmuose „Aš tave myliu“ (2011) ir „Aš tavęs nemyliu“ (2012) kamerą jie atidavė paaugliams, kurie fiksavo save ir draugus.

Tokiu fiksuotoju lietuvių filme tapo „Senevitos“ senelių globos namų socialinis darbuotojas Tomas Eigertas. Jis vaikšto po įstaigos apylinkes ir koridorius, kalbina čia gyvenančius žmones, vienam jų įduoda kamerą, kad tas pafilmuotų, kas jam šauna į galvą. Jokių režisūrinių užmojų ir tikslo – tiesiog pabandyti. Kamera atsiduria ir palubėje, ir tarp maisto padėklų, ir pritvirtinama prie invalido vežimėlio. Tai, matyt, turėjo atrodyti kaip didelis netikėtumas ir eksperimentas, tačiau neatrodo. Filmas nei apie žmones, nei apie kiną. Apie pastarąjį, tiksliau – dokumentikos prigimtį, spėju, jis ir turėjo prabilti. Klausti, kas yra tikrasis dokumentinio kino autorius – režisierius, herojus ar kamera? Svarbūs klausimai, bet filmas neatsako nė į vieną, nes nė vieno ir neužduoda. Tiesą sakant, nėra ir filmo, tik mėgėjiški įstaigos šiokiadienių pafilmavimai. Ir tas mėgėjiškumas, kitaip nei Kostomarovo ir Rastorgujevo filmuose, nevirsta nauja kokybe.

Be to, šie „Aš tave myliu“ ir „Aš tavęs nemyliu“, nors tai ir skamba paradoksaliai, yra dramaturgiškai tikslūs, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kitaip. Tai dokumentinės meilės istorijos su aiškiomis užuomazgomis ir atomazgomis. Su vidine dramine linija, kuri ir laiko visą nufilmuotą medžiagą. O Lapinskaitės herojaus filmuoti vaizdai nieko nepasakoja. Panašiai pažaisti skaitmenine kamera gali bet kas, bet ar tai taps filmu?

Ne. Tik vaizdeliu.