Vardas tamsoje

Kažkur Lietuvos provincijos glūdumoje gyvena Tardytoja. Tardytoja yra vieniša moteris, moteris be vardo, gyvenanti su kate vardu In Jang, į diktofoną įrašinėjanti savo eiles ir vaikystės prisiminimus, mėgstanti išgerti, bet visų pirma tirianti dažnai absurdiškas tokių pat vienišų kaip ir ji miestelėnų bylas. Veterinaras gėlių mylėtojas „išžudo“ tulpių lysvę ir reikalauja bausmės, buvusi prancūzų kalbos mokytoja panelė Koko įtaria, kad kaimynai mėgina ją nunuodyti, ir uoliai neša Tardytojai daiktinius įkalčius, viešbučio savininkė tvirtina, kad naktimis ją lovoje lanko šėtonas ir pan. Tačiau vieną dieną miestelyje, regis, įvykdomas tikras nusikaltimas: to paties viešbučio kambaryje, vonioje, randama negyva mergina. Tardytoja įtaria, kad ją nužudė jos pirma ir, matyt, vienintelė meilė – muzikos Mokytojas – dar vienas žmogus be vardo, suvedžiojęs ją dar mokinę, o vėliau elegantiškai (ar vulgariai, priklauso nuo požiūrio) pranykęs iš jos gyvenimo. Filmas sudurstytas iš Tardytojos kasdienybės, bandymo tirti bylą, kurią valdžia įsakmiai liepia „palaidoti“, ir prisiminimų apie Mokytoją.

„Vardas tamsoje“ – pirmasis Agnės Marcinkevičiūtės pilno metražo vaidybinis filmas, sukurtas pagal to paties pavadinimo Renatos Šerelytės romaną. Scenarijų rašė režisierė ir, aišku, ji turėjo rinktis, ką išbraukti, o ką palikti, kitaip tariant, atrinkti, kas svarbiausia. Man sunku rašyti apie šį filmą, nes žinau, „apie ką“ jis yra, kodėl. Buvau jo pristatyme ir girdėjau režisierę kalbant apie idėją, slaptą žinutę, kurią žiūrovui norėjo perduoti filmo komanda. Kita vertus, perskaičiau tikriausiai visas apie „Vardą tamsoje“ pasirodžiusias recenzijas, kuriose buvo griežtai ir ne be pagrindo sukritikuota techninė filmo pusė, tai, kaip jis padarytas, ir iš esmės nepasakyta nė vieno gero žodžio. Pati likau kažkur tarp šitų dviejų polių.

Manau, kad filmo stiprybė – jo gyvybingumas. Nors antraeilių personažų gausa gali pasirodyti nepagrįsta – Tardytojos istorija tarsi nublanksta ar paskęsta tarp kitų smulkių istorijų, bet Marcinkevičiūtei pavyko sukurti gyvą, atpažįstamą pasaulį. Taip pat šis sprendimas sufleruoja, kaip žiūrėti „Vardą tamsoje“ – pagrindinio herojaus, pagrindinės siužetinės linijos čia nėra, nes filmas pasakoja ne apie konkretų veikėją, o apie Lietuvą. Taip ir nužudytos merginos byla pati savaime nėra svarbi, tai veikiau išeities taškas, ieškant kaltų savo gyvenimo (savo šalies) istorijoje. Todėl humoras, šaržuoti miestelio gyventojų paveikslai ir viską persunkusi ironija (nors niekad negali žinoti, ar ji sąmoninga), man regis, yra sveika, nes leidžia iš savęs pasijuokti, o kartu perteikia bendrą miestelio liūdesį, žmonių nereikalingumo įspūdį. Šaržavimas, klišės, banalybės ryškinimas (jeigu „popsas“, tai būtinai Cicino) tampa veikėjų vienatvės ženklu, tačiau priartėjama prie pavojingos ribos, kai nebeaišku, ar tai filmo kūrėjų pasirinkimas, ar rezultatas. Manau, simptomiška, kad vieniems „Vardas tamsoje“ kategoriškai nepatiko, o kitiems pasirodė šaunus.

Kiti spąstai – žanras. „Vardas tamsoje“ yra detektyvas veikiau perkeltine prasme. Visi miestelio gyventojai – komiškai graudūs detektyvai (pavyzdžiui, panelė Koko: „Aš nesileisiu skriaudžiama! Aš parašysiu... Prezidentui!“), visur įžvelgiantys klastą arba įtikėję piktomis antgamtiškomis galiomis, kitaip tariant, prisižiūrėję televizoriaus. Filmo pabaiga yra ir jo moralas, ir mažytis režisierės manifestas: ji duoda veikėjams laimingą pabaigą, išsilaisvinimą iš nuoskaudų, kviesdama liautis ieškoti kaltų, pykti ir įtarinėti, o pirmiausia atleisti. Tačiau šis baltas, nuskaistintas finalas nėra dramaturgiškai pagrįstas, neturi įtaigos ir tik pratęsia klišių seką – visą filmą dominavusią juodą spalvą pakeičia balta, ir galop Tardytoja simboliškai įlipa į ją taip bauginusį traukinį, taigi tarsi sugrįžta į gyvenimą. Paprastai tariant, filmui trūksta subtilumo, lyg autorė būtų bijojusi, kad žiūrovas nesupras. Tačiau didžiausia filmo kūrėjų bėda yra neapsisprendimas, kam jis skirtas, todėl „Vardas tamsoje“ ir sukelia tokį prieštaringą įspūdį. Viena vertus, filmas reklamuotas kaip pirmas lietuviškas detektyvas po dvidešimt penkerių metų pertraukos, bet režisierė vėliau pripažino, kad tai – ne detektyvas. Išpūsta filmo reklama, turėjusi pritraukti daug įvairių žiūrovų, keistai disonuoja su paprastu, nepretenzingu autorių kalbėjimu, jų nuoširdžiu noru kurti kiną, kuris būtų įdomus, aktualus, išlaisvinantis.

Studijuojant literatūrą viena pirmųjų pamokų būna net nebandyti atsakyti į klausimą, „ką norėjo pasakyti autorius“, nes tai neįmanoma ir neprasminga, tik todėl, kad autoriaus idėja, sumanymas ir galutinis rezultatas niekada nebūna identiški. Bet čia ne filmo analizė, o tik bandymas pakalbėti apie tai, ką norime pasakyti, nes tikiu, kad kritikas nebūna „prieš“ ar „už“ režisierių, o su juo.