Kaip pavogti žmoną


Režisierius Donatas Ulvydas | Scenarijaus autorius Jonas Banys (pagal Miro Gavrano pjesę) | Operatorius Ramūnas Greičius | Dailininkė Sigita Šimkūnaitė | Montažo režisierius Tomas Rugevičius | Prodiuseriai Žilvinas Naujokas, Donatas Ulvydas | Vaidina Rimantė Valiukaitė, Ramūnas Cicėnas, Giedrius Savickas, Inga Jankauskaitė
2013, 90 min. Lietuva, Littl Baz Pictures


Neužtenka visų šių veikėjų suleisti į vieną kambarį, su juos vaidinančiais aktoriais dar reikia mokėti dirbti. Filme vaidina ir profesionalūs, ir neprofesionalūs aktoriai – Lietuvos garsenybės. Pajunti, kad kai kurias scenas „ištempia“ būtent aktoriai, o ne scenarijus ar režisūra. Baumila lieka tik naiviu bestuburiu berneliu-žvaigžde, geriančiu filme reklamuojamą mineralinį vandenį (ir tos reklamos lietuviškuose komerciniuose filmuose atrodo siaubingai dirbtinai), o Jagelavičiūtė – lyg plastikinė femme fatale.

Reikia nereikia filme skamba lietuviška muzika. Juostoje „Valentinas Vienas“ nuolat skambėjo beskoniai lietuviški šlageriai, o šįkart muzikinis takelis iš dalies atiduodamas bent jau indie roko grupėms „Freaks on Floor“ ar „The Colours of Bubbles“.

Filmo pabaigoje pasipila tiek banalios meilės propagandos, kad prieš meilės kultą kovojanti merginų sekta, kuriai paauglystėje priklausė Larso von Triero „Nimfomanės“ pagrindinė veikėja Džo, mažų mažiausiai apmėtytų ekraną vestuviniais tortais. Galiausiai visi veikėjai atranda meilę, apie kurią savo neva šmaikščią, tačiau sentimentalią filosofijėlę holivudine maniera dar pakartoja ir studijoje sėdintys vedėjai. O dar tos pretenzijos į metafiziką...

Išeidamas iš kino teatro jautiesi prisipildęs „lietuviškos svajonės“, tačiau tuščiomis ir išvakuumuotomis smegenimis. Atrodo, krimtai, krimtai kokį gaminį, per smakrą varvėjo, burnoj neturėjai... Tokie lietuviški filmai, padaromi per maždaug šešis mėnesius, įteisina iš pradžių keistai lietuviškai skambėjusį žodžių junginį „filmų gamintojas“, vis dažniau pakeičiantį įprastą – „kino kūrėjas“. Filmų gamintojas, tačiau ar kino?