Nesamasis laikas

Koks jausmas gyventi?


Režisierius ir scenarijaus autorius Mykolas Vildžiūnas | Operatorius Audrius Budrys | Dailininkas Grigorijus Zundelovičius | Montažo režisieriai Mykolas Vildžiūnas, Kostas Radlinskas | Prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė | Vaidina Tadas Gryn, Toma Vaškevičiūtė, Valentinas Novopolskis, Rimantas Šavelis, Mindaugas Papinigis
2014, 80 min., Lietuva, Just a moment


M (prieina ir paglosto skruostą):

Tu labai gera.

I (išpūtusi akis, pilna vilties):

Kodėl?

M: Nes esi.
I: Esu?
M: Tik baik taip graužtis. Žinau, kad esi ir pelė.

Vieną dieną gali ateiti katinas ir suvalgyti tą pelę.
Žinai, kad katinai mėgsta žaisti su pelėm.
Tik AM!
(Iš kasdieninio gyvenimo)

 Perspėju, kad šioje recenzijoje nesieksiu būti objektyvi. Šį kartą mano užduotis – būti kuo labiau subjektyviai, t. y. nebijoti ir rašyti nuoširdžiai. Tokią strategiją nulėmė dvi priežastys. Pirmoji – tai supratimas, kad „Nesamasis laikas“ yra labai asmeniškas filmas, kviečiantis asmeniškam santykiui, kviečiantis žiūrovą būti savimi. O antroji yra kaip tik ir susijusi su manimi. Vaikystėje ne kartą keliavau grybauti baravykų, žaliuokių ir pilkučių į tą pačią sodybą, kurią matome filme, ir žavėjausi Mykolu, kuris buvo vyresnis, labai mėgo filmus ir, regis, visai domėjosi, kas vyksta mano mažoje galvelėje. Gal todėl šis filmas man toks savas. Tikiuosi, niekas dėl to nesupyks. Taip pat perspėju, kad išduosiu siužeto vingius, tad jeigu dar nematėt filmo, kviečiu iškart peršokti prie post scriptum dalies.

Debiutinis pilno metražo Mykolo Vildžiūno filmas pasakoja apie Tadą Jaką (geras Tado Gryn vaidmuo), maždaug trisdešimtmetį šiandieninį žmogų, tokį veiklų, stilingą ir niekuo neišsiskiriantį. Tokį, kokių pilnas Vilnius. Miestas, beje, filme atpažįstamas, bet neįkyrus, neatvirukiškas. „Nesamojo laiko“ siužetas painus, galima jame ir pasiklysti – iš pradžių atrodo, kad Tadui operuos apendicitą, paskui atsiranda automobilio avarija, komos būklės mergina, kažkas žadinančio nerimą, kažkas nutylimo. Tada kaip iš dangaus nukrenta senas vaikystės draugas Vitalis (Valentinas Novopolskis), tiesiogine to žodžio prasme įkiša jam į burną pienės pūką ir primena paprastą gyvenimo džiaugsmą. Jis tarsi kviečia Tadą pabusti iš inertiškos kasdienybės, kurioje, regis, vien darbas, „žolė“ ir nemalonūs santykiai, kurioje viskas suplanuota ir nėra erdvės kvėpuoti. Šalia šviesaus, šiek tiek juokingo Vitalio išryškėja slegiantis pagrindinio veikėjo pilkumas – Tadas sako, kad jau nebeprisimena, kada paskutinį kartą „važinėjo dvirka“, ir kad svajoja vėl išsitraukti dviratį, bet vos Vitalis pasiūlo susitikti ir kartu palakstyti, jis atsako: „Nežinau, žiūrėsiu, kaip su laiku.“ (Pati esu taip sakius šimtą kartų.)

Vienas stipriausių filmo elementų yra jo konceptualus pavadinimas, taikliai įvardijantis mūsų laiką – nesamąjį laiką, užpildytą visokiais darbais ir informacijos lavina. Siužetais. Išeinant iš kino salės nugirdau kažką sakant: „Vis dėlto trūksta siužeto.“ Man tai pasirodė visai komiška, nes filmas būtent ragina sustoti ir valandėlę susivaldyti nuo naujų siužetų, kad būtų įmanoma pagaliau išgirsti savas mintis. Spėju, kad tai skamba šiek tiek banaliai, bet aš, pavyzdžiui, neprisimenu, kada paskutinį kartą pusę minutės žiūrėjau į medžio lapą (o dvidešimt minučių?) arba tiesiog sėdėjau ir klausiausi (savęs).

Nesamasis laikas reiškia ir atsitraukimą, sustabdytą laiko tėkmę. Arba mūsų pasaulio suvokimą, kur susilieja dabartis, prisiminimai, sapnai, užsisvajojimai, baimės. Siužeto požiūriu filme nėra nieko tokio, ko nebūtume matę anksčiau, – „Nesamojo laiko“ pabaigoje Tadas pabunda iš narkozės ir paaiškėja, kad visa tai, ką prieš tai matėme, tebuvo sapnas. Tačiau šis triukas atsiperka, filmo sąlygiškumas suteikia laisvę, leidžia režisieriui kalbėti apie sunkiai apčiuopiamus dalykus, perkelti dėmesį nuo veiksmo prie būsenos. Dėl tarpusavy derančios muzikos ir šviesių, subtilių tonų kadrų filmas įgauna vientisumo, jis organiškas. Todėl po penkiolikos minučių tai, kas šiaip atrodytų keista ar nelogiška, pradedi priimti kaip natūralų dalyką ir nebesigilini, „tai kuri čia žmona, o kuri meilužė“. Bent jau mane „Nesamasis laikas“ gerokai užhipnotizavo ir tik kitą dieną toptelėjo, kad pabaigos scena, kurioje Tadas kapinėse aplanko vaikystės draugo kapą ir padeda ant jo seną dviračio skambutį, yra šabloniška (ją išgelbėja tik prie stilingo Tado palto prikibę sudžiūvę rudeniniai lapai, lyg subtilus ženklas, kad ryšys su pasauliu buvo atkurtas). Skeptiškesnė akis ir ausis „Nesamajame laike“ rastų daug banalybių, bet kažkokiu mistiniu būdu režisieriui pavyksta jas reabilituoti. Galbūt todėl, kad jauti – tau nemeluoja. Apskritai šis filmas suglumino savo nuoširdumu, jautrumu. Tyrumu.

Man regis, „Nesamasis laikas“ pasakoja apie tai, koks jausmas gyventi. Panašiai kaip gyvenime, pavieniai kadrai nėra pribloškiantys, reikia laukti, kol blyksteli šviesos nuojauta ir susidaro visuma. Bet jeigu blyksteli, tai jau labai didelis dalykas. Svarbus vaidmuo filme tenka muzikai – ji apjungia atskirus epizodus, neleidžia jiems išsibarstyti, taip pat per ją – panašiai kaip per Vitalį – išryškėja pagrindinio personažo, amžinai klausančio „iPodo“, nykumas. Apskritai Tadas nekelia didelės simpatijos, jo veidas dažnai atrodo tuščias, negyvas, visai kaip šaltas, kietas kokio nors skubančio praeivio veidas. Tačiau pabaigoje supranti, jog ta šviesi styginių muzika skamba būtent jo viduje, kaip ir vaikiško atvirumo pasauliui nepraradęs Vitalis yra paties Tado dalis, lyg širdy kirbanti viltis. Ir baltoje saulės šviesoje skęstantis pušynas. Žmogus, kuris rodėsi tuščias, pasirodo pilnas, pilnut pilnutėlis gyvenimo. Čia ir slypi filmo grožis – užuot kritikavęs ir smerkęs, jis žengia dar vieną žingsnį ir sugeba iš slegiančio neaiškios kasdienybės nykumo išlaužti šviesą.

 

P. S. Po seanso tiesiog fiziškai jutau per žmones vilnijantį nerimą, lengvą sutrikimą: tai geras ar negeras šitas filmas? Prisipažinsiu, kuo toliau, tuo labiau nekenčiu visokių reitingų, geriausiųjų dešimtukų, įvertinimų balais ir panašaus pobūdžio nuosprendžių (nors pati į tai nuolat įsitraukiu). „Įvertinus“ filmą galima jį saugiai padėti į jam skirtą skyrelį ir užmiršti. Ir dar – liūdna, kai žmogus nepasitiki savo išgyvenimais, savo mintimis ir laukia patvirtinimo „iš aukščiau“ (pati turiu kiekviename žingsnyje kovoti su šita baime).

Aš norėčiau daugiau filmų, kurių negali užmiršti, kurie tampa tavo dalimi, kurie žadina gyvenimui, kurie lieka.

O jeigu vis tiek jaudina klausimas: „tai geras ar negeras“, atsakysiu taip: geras, o kai pagalvoji, kad čia debiutas, tai net labai geras. Nes režisierius kalba savo balsu, kalba apie tai, kas arti ir svarbu, ir – kas keisčiausia – žiūri į žiūrovą su meile.