Santa

„Santos“ istorija paprasta ir juokinga. Inga su sūnumi Vincu vyksta į Suomiją aplankyti Kalėdų Senelio. Misija greitai įgyvendinama, akimirkos iš jo rezidencijos įamžinamos nuotraukose. Tačiau Seneliu persirengiantis aktorius Jusis nejučia susižavi lietuvaite, pradeda rodyti jai dėmesį: nusiveža elniais kinkytomis rogėmis į miškuose stovinčią trobą, supažindina su draugais, groja gitara. Ingai išvažiavus, po kurio laiko pats atvyksta į Lietuvą. Dainuoja Vincui lopšines, lanko įžymias sostinės vietas. Vystosi graži tarptautinė meilės istorija. Tačiau, kaip rodoma filme, pažinti šalies tradicijas ar kalbą yra lengviau nei keistis asmeniniu skausmu. Kai Vincui diagnozuojama sunki liga, Inga ryžtasi žūtbūt jį išgelbėti. Net kiek savanaudiškai išnaudodama naująjį mylimąjį, o šis dėl tokios netikėtos žinios paprasčiausiai vyriškai sutrinka.

Vis dėlto šioje paprastutėje meilės ir pasiaukojimo istorijoje juoką kelia ne tai, kas, matyt, turėtų kelti – tarp komizmo ir rimtumo laviruojančios scenos, galbūt keletas „atpažįstamų“ situacijų, – o filme besiveriančios siužeto ir aktorių kuriamų personažų gyvenimo istorijų elipsės. Pernelyg daug turinio praleidžiama, nepasakoma ir nutylima, kad žiūrovas galėtų patikėti vienu ar kitu siužetiniu ėjimu, veikėjų poelgiais. Žinoma, režisierius neturėtų visko paaiškinti, pateikti atsakymų, bet turiu galvoje dramaturginę argumentaciją. O ji svarbi norint susitapatinti su herojais (kas panašiai dramai itin svarbu) ir išgyventi jų likimus.

Kodėl Inga taip staiga reikalauja beveik nepažįstamo Jusio pagalbos? Net jam priekaištauja, ant jo pyksta, kai šis nesutinka padėti tučtuojau? Kodėl taip greitai sunkiai sergantį Vincą palieka Jusio globai ir išvyksta pagalbos pas buvusį vyrą į Angliją? Kaip Jusio namuose Suomijoje atsiranda Ingos sesuo ir – dar įdomiau – kur vėliau pradingsta? Kur tie lūžiai, kada veikėjai pasikeičia, kai įvyksta jų vidinis perversmas?

Tommi Korpelos vaidinamo Jusio veide dar gali išskaityti prieštaravimus, o Sandros Daukšaitės-Petrulėnės įkūnyta Inga tik šypsosi, verkia arba pyksta. Konkretesnių charakterio savybių jos herojei pritrūko. Tokį skirtumą galbūt galima argumentuoti ir tuo, kad Jusio personažui apskritai skiriama kiek daugiau vietos, todėl ir jo biografijos – per detales, kitus veikėjus, – „priauginama“ daugiau. Tai ir užuominos apie buvusią Jusio žmoną, ir bendradarbės veriantys žvilgsniai jo pusėn, išduodantys geidžiamo jaunikio amplua, ir suaugusio sūnaus gyvenimą reguliuojanti valdinga Jusio motina.

Bet žiūrint „Santą“ vis tiek lydi įspūdis, lyg montažinėje būtų buvusios iškirptos filmui gyvybiškai svarbios scenos, galėjusios dramaturginiu požiūriu sulipdyti vientisesnę ir labiau motyvuotą istoriją.

Keisčiausia, kad tokio ironiško, dažnai nepatogaus rašytojo, koks yra Marius Ivaškevičius, režisuotame filme tos ironijos bei kontroversijų ir neliko. Tiesa, Jusio Vincui pasakojama ir mums rodoma pasaka apie Kalėdų Senelių armiją, kovojusią Žiemos kare, trumpam suveikia kaip netikėtas ekskursas, leidžia prisiminti autoriaus mėgstamus literatūrinius žaidimus didžiąja Istorija. Tačiau toliau nusaldintos „Coca-Cola“ estetikos nepasistūmėjama. O baltas elnias, finale įsliūkinantis į mirštančio Vinco palatą, ir viską užliejanti iliustratyvi muzika visiškai nubraukia galimybę, kad bent paskutinės filmo minutės išvaduos reginį nuo popietinės sekmadienio melodramos.