Lida Vanda Liusia
Močiučių godos
Režisierė ir scenarijaus autorė Julija Zubavičienė
Operatorė Irina Šatalova Montažas Julija Zubavičienė
Prodiuserė Oksana Černovskaja
2014, dokumentinis, 65 min.
Lida, Vanda ir Liusia drauge su savo anūke ir filmo režisiere Julija Zubavičiene bei jos drauge Dominique traukia į Londoną. Močiutės tvirtina norinčios galų gale pamatyti, kaip gyvena anūkės, tačiau filmo režisierei tai tėra šios išvykos pretekstas. Tikrosios kelionės priežastys, formuluojamos pačiame filme, yra dvi – tai noras sutaikyti močiutes ir parodyti joms Vakarų Europą, į kurią jos anksčiau net kojos nebuvo įkėlusios.
Pirmasis tikslas, suformuluotas gal net pernelyg tiesiogiai (filmo pradžioje šiai situacijai nupasakoti pasirodo atskiras titras), vis dėlto filmui suteikia ir turinio, ir žanro atramą. Lida, Vanda ir Liusia niekada nesusitinka, nepalaiko ryšio, su anūkėmis bendrauja atskirai. Kelio filmas, kuriame besivaidijantys ir nutolę vėl tampa artimi, yra iki skausmo pažįstama, bet patikrinta formulė. Ją pasirinkusi filmo režisierė ėmėsi tebūnie saugiausio, bet paveikaus situacijos sprendimo.
Kelionė močiutėms neretai monotoniška ir sunki. Kelias tolimas, o sveikata jau „nebe ta“. Bendrauti nesinori, o kai norisi, nenori kitos. Būtina tęsti kovą dėl anūkės meilės, tačiau ne per daug akivaizdžiai, kad nesupyktų ji pati. Su tokiais rūpesčiais kelionėje susiduria močiutės. Lida, Vanda ir Liusia stengiasi įgyvendinti anūkės norą ir tapti draugėmis, nors sekasi dažniausiai sunkiai. Tarp jų tvyranti vos juntama įtampa silpnumo akimirką įsiplieskia atvira liepsna. Dėl kokio nors mažmožio, simpatijų stygiaus, bet dažniausiai dėl praeities, nors apie ją atvirai kalbėti ir privengiama. Senos nuoskaudos vis dar paviršiuje ir reikia visai nedaug, kad iki širdies gelmių įskaudintum kitą.
Filmo režisierė sąmoningai neprovokuoja konfliktinių situacijų ir nelenda gilyn į močiučių gyvenimus. Nors kartais mėgindama sutaikyti močiutes ir įsitraukia į barnį, Zubavičienė šiame filme dažniau atlieka stebėtojos vaidmenį. Režisierė neužduoda esminių klausimų, neanalizuoja, kaip ir kodėl tarp moterų įsiplieskė nesantaika. Žiūrovui ši pozicija galbūt nuobodesnė, tačiau moraliai ji atrodo teisingesnė. Režisierė sumodeliuoja situaciją, leidžiančią moterims išsiaiškinti santykius, tačiau nemodeliuoja veiksmo, todėl ir finalas lieka tik Lidos, Vandos ir Liusios rankose. Viską palikdama savieigai režisierė rizikavo, o ši rizika ne visai pasiteisino. Didysis personažų atsivėrimas ir transformacija, reikalingi kelio filmo žanrui, neįvyko, o pergalingo finalo laukimas kiek prailgo. Tačiau režisierė, pasirinkdama tokį filmo kūrimo metodą, taip pat ir išlošė. Paprastas ir gyvas žmonių bendravimas, kur daug kas lieka nutylima, o vaidijamasi dėl kelių eismo taisyklių, kine matomas retai. Tačiau būtent taip atrodo tikri žmonės, tokie yra jų juokai ir konfliktai. Niekas savo noru nedrasko sau širdies ir nekalba apie skaudulius, tik nusišluosto ašaras, išgeria stiklą brendžio ir grįžta lyg nieko nebūtų nutikę. Lida, Vanda ir Liusia yra personažai- grynuoliai, paprastos moterys, kurios, kaip ir daugelis, užuot atviravusios apie savo žaizdas, mieliau pasakoja jaunystės nuotykius.
Sugrįžimas į jaunystę yra dar viena šio filmo tema, atskleidžiama ir per moterų prisiminimus, ir per režisierės kuriamą žmogaus ir jo išgyvento laiko paralelę. Lida, Vanda ir Liusia iki šios kelionės nesilankė Vakarų Europoje, nematė nei Berlyno, nei Paryžiaus, nesibaisėjo tenykštėmis kainomis ir kultūriniais skirtumais. Jų jaunystė, gražiausias ir šviesiausias laikas, prabėgo Sovietų Sąjungoje. Režisierė nagrinėja, kaip sovietmetis paveikė moteris ir jų santykį su pasauliu. Įmesdama jas į naują terpę, ji neteikia per didelės reikšmės konkrečiai vietai (miestai ir šalys keičiasi beveik nepastebimai, peizažai pro mašinos langą vienodi, viešbučiai – juo labiau), verčiau renkasi nagrinėti santykį tarp Rytų ir Vakarų, (ne)sąmoningo sovietmečio ilgesio bei priešpriešos dabartiniam laikui ir jo žaidimo taisyklėms. Ši tema pasirodo esanti ne tokia jautri, todėl Zubavičienė apie tai klausinėja drąsiau ir daugiau nei apie konkrečius močiučių išgyvenimus. Būtų galima svarstyti, ar taip nekuriamas požiūris į žmogų kaip į epochos vienetą, atskirtą nuo savo asmeninių išgyvenimų. Ir nors disonansas tarp individualumo ir žmogaus, kaip epochos statisto, portreto gali būti pateisinamas dėl objektyvių jau minėtų priežasčių, ši abejonė neišvengiamai atsiranda. Juo labiau kad su istoriniais- sociologiniais inkliuzais kartais persistengiama – epizodai Varšuvos sukilimo muziejuje ar prie Berlyno sienos atrodo deklaratyvūs ir stokojantys to natūralumo ir nuoširdumo, kurio yra kupinos Lida, Vanda ir Liusia.
Filmo pabaigoje pasirodantis titras „Gyvenimas yra gyvenimas, ir nieko su tuo nepadarysi“ yra naivoka ir šypseną kelianti išvada. Bet tai toli gražu nėra blogai. „Lida Vanda Liusia“ kuria retai patiriamą filmo žiūrėjimo džiaugsmą, todėl galima atleisti jo klaidas ar pamiršti kilusias abejones. Režisierė Julija Zubavičienė padarė labai daug – ji sugebėjo parodyti kasdienybės žavesį, patikėjo paprastumu ir nuoširdumu kine.
