Meistras ir Tatjana
Kur yra Vitas Luckus?
Režisierė ir scenarijaus autorė Giedrė Žickytė
Operatorius Audrius Kemežys
Montažas Giedrė Žickytė, Danielius Kokanauskis
Prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė
2014, dokumentinis, 80 min., Just a Moment
Filmas iš tiesų man priminė televizijos laidą. Ne gerą, tyrimu grįstą BBC laidą apie kultūrą, bet Lietuvos komercinių televizijų laidas apie „gyvenimą“. Tą „gyvenimą“ valdo pinigai, seksas ir mirtis. Apie pinigus, tiesa, filme nekalbėta. Seksas buvo tik numanomas, jį kompensavo atsidūsėjimai, kad meilė buvo nelengva (lyg ji kada nors būna kitokia), ir estetiškos gražios moters, apsikabinusios poros nuotraukos. O mirties buvo daug. Tai savaime suprantama – herojus juk miręs. Tačiau remdamiesi tokia logika turėtume visų praeities veikėjų gyvenimuose regėti tik mirtį. Tuomet tikrai pasiektume depresijos viršūnę.
Kaip mirė Vitas Luckus? Nuo tada, kai susidomėjau fotografija, žinojau ir jo mirties aplinkybes, nors ir apytikriai. Bet visada man buvo įdomesnės jo fotografijos, kurios atrodė kažkokios nenuglaistytos, tyliai ironiškos ir kartu skausmingos. Magėjo suprasti, kaip jis to pasiekė, kodėl – jis juk buvo atskiras reiškinys Lietuvos fotografijos kultūroje. Skaitydavau jo mintis apie fotografiją, sovietmečiu užrašytas dienoraštyje, ir stebėjausi jų gelme. O jei kalbėda- vome apie Luckų, su kolegomis svarstydavome, kur jis važiuodavo fotografuoti, kokių principų laikėsi, kaip eksperimentavo, kuo neįtiko ideologijai. Apie mirtį buvo užsimenama tik puse lūpų. Nutylėjimai žadino smalsulį, bet jis nenustelbė meistro kūry- bos reikšmės ir paslapties.
Pernai Margaritos Matulytės kuruota paroda, dabar pasipildžiusi trimis tomais Luckaus kūrinių ir tyrinėtojams jau prieinamų rašytinių šaltinių, vėlgi kreipė mintis į kūrybą, palikdama mirtį skliaustuose. Tačiau šiemet užbaigtas filmas daugiausia kalba apie mirtį. Nes kitaip kodėl į pasakojimą įsiterpia kaimynė, kuri tegali prisiminti anų dienų jausmą, kai „kažkas įvyko“? Tikėtasi, kad jos veido mimika ir skurdi kalbinė raiška perteiks to laiko dvasią? Nepavyko. Nėra to laiko, yra tik televizinė kelių minučių šlovė, įgyjama vien dėl to, kad pasitaikė būti šalia svarbaus įvykio. Dėl tos pačios priežasties daug kartų matome langą, pro kurį Luckus iššoko. Apie mirtį, žinoma, kalba ir Tatjana – kaip atėjo policija, kaip pavadino žudiku, kaip jis pasakė paskutinius žodžius, kaip jo nebeliko. Pats fotografijų žiūrėjimo veiksmas, šio filmo pagrindas, yra tarsi bandymas vėl atverti laiko užtrauktą žaizdą. O gal tai padeda vyro savižudybės traumą pagaliau išgyventi? Galiausiai pamatome ir geidžiamą vaizdą, nors ir netikėjau, kad toks egzistuoja – ant grindinio nukritusio Luckaus kūno fotografiją. Tą akimirką viskas žlunga: to vaizdo jau nebeišplausi iš atminties, jis visada persekios. Kodėl, klausiu savęs, reikėjo fotografo atminimą suvulgarinti šita grubia mirties faktą užfiksavusia nuotrauka? O paskui kyla įžūlesnis klausimas: kas tai nufotografavo? Kas tą šiurpų vakarą prišoko prie lango ir neužmiršo savo profesinės pareigos? Čia galima pradėti diskusiją apie fotografijos etiką, bet ji jau nusibodo, nes atsakymas visada būna vienas: kiekvienas smurto kadras liudija nejautrumo momentą. Taip buvo ir šįkart.
Tačiau šiame pasakojime apie mirtį pranyksta viena esminė detalė: nužudyto žmogaus pavardė, tarsi jis būtų koks šalutinis nuostolis. To nesakyčiau, jei filmas taip akivaizdžiai nebūtų sukurtas dėl sensacijos. Ir jei tiesa nebūtų iškeista į sentimentalius apibendrinimus. Jau vien mėginimas prisišlieti prie Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ kelia moralinį šleikštulį, nes romane esantis nuodėmės, šventumo, tikėjimo, kūrybos, aukos sąvokų permąstymo sūkurys filme turi tarnauti žmogžudystės išteisinimui, apgaubiant ją primityvių metaforų aura. Galbūt daugeliui žiūrovų atrodo, kad tai pavyko. Jie sako – tai juk filmas apie meilę, kuri nepaiso sunkumų ir neatitinka romantinio meilės formato, susitaiko su partnerio ekscentriškumu ir girtuoklyste, nes liūtas juk yra tik didelis katinas, o girtuokliai – menininkai. Sutinku – meilė parodyta subtiliai, fotografijos ją sutaurina, bet kartu ir per daug pagražina – pusvalandį kartojamas tos pačios moters akių žvilgsnis ilgai- niui tampa monotoniškas, ypač kai jis įpareigojamas „viską pasakyti“. Galiausiai išeina taip, kad lieka vien užuominos. Bet yra ir smagi išimtis – Arutiunovų poros komentarai virtuvėje, dabartyje nufilmuoto pokalbio vizualinės paralelės su Luckaus fotografijose užfiksuotais gestais praeityje sukuria gyvą kontrapunktą akių tylėjimui. Taigi – tebūnie meilė, nors ir perdėtai romantizuota. Tačiau panašių meilės istorijų pilnos knygos, filmai ir televizijos laidos. O filmo apie fotografą Vitą Luckų nėra.
Talentingi dokumentinių filmų kūrėjai sugeba sukurti prisilietimo prie gyvos praeities įspūdį net tada, kai trūksta šaltinių. Iš menkiausių nuotrupų galima sudėlioti dominančio žmogaus gyvenimą, įsišaknijusį konkretaus laikotarpio ir vietos kontekste su visais jo prieštaravimais. Žiūrint filmą „Meistras ir Tatjana“ tokio jausmo nebuvo, nors išliko gausybė medžiagos: ištisi fotografijų archyvai (ne tik paties Luckaus), gyvi liudininkai – draugai ir priešai. Nors centre – Tatjana, artimiausias fotografui žmogus, regis, ji labiau trukdo nei padeda prie savo buvusio vyro priartėti. Draugai papasakoja tik atsitiktinius prisiminimus. Pašaliniai tik patvirtina, kad jie – pašaliniai.
Kitaip tariant, Luckaus filme nebuvo. Jis yra tik fotografijose matomas personažas, vizija ir prisiminimas kelių gyvųjų galvose, pavaizduotas žodžiais kaip didybės abstrakcija. Tačiau netgi nėra taip svarbu, kad jis atgytų priešais mūsų akis. Gali filmas pasakoti ir apie praradimą. Tačiau žiūrovui, kuris nežino Lietuvos fotografijos konteksto, taip ir liks neaišku, kuo Luckaus fotografija vertinga ir kuo jis užkliuvo sovietų valdžiai. Filmo kūrėjai per daug pasikliauja rodomų fotografijų iškalbingumu, nes be komentarų jų nuorodos daugumai žiūrovų liks nepasiekiamos. Ir nors publika galės įvertinti pagrindinio fotografijų objekto – Tatjanos – grožį, pagautų akimirkų ypatingumą, abejoju, ar supras ką nors daugiau. Vaizdai nekalba aiškiai. Gerai, kad jiems leista skleistis ir pasakoti, bet kadangi jie buvo atrinkti taip, kad pasakotų meilės istoriją, fotografijos istorija lieka nepapasakota. Įterpti Algimanto Kunčiaus filmų fragmentai, turintys perkelti į aną laiką, nuveda į šalį, nes tai juk – subjektyvaus kino kūriniai, jų žvilgsnis yra per daug asmeniškai ir stilistiškai Kunčiaus, jie uždengia Luckaus gyvenimą jam svetima poetika. Lieka sustingusių kristalų – tų, kuriuos iš fotografijų archyvo išgriebia didinamasis stiklas – prisiminimas.
Šiame tylėjimo apie Luckaus kūrybos reikšmę ir vertę kontekste itin keistai ir nemotyvuotai atrodo tik Antano Sutkaus ir Modrio Tenisono pasirodymas svarstant fotografo „nepaklusnumo“ klausimą. Pirmiausia, jei jau pasakojama būtent meilės istorija, tai ką jie čia iš viso veikia? O jei imamasi kalbėti apie kūrėjo problemą sovietinėje ideolo- ginės cenzūros sistemoje, šių dviejų liudininkų neužtenka. Nes Tenisono citatos apribotos nostalgišku prisiminimu, o Sutkus, ir anuomet iš galios pozicijų kontroliavęs fotografijos lauką, lėmęs, kas rodoma ir apie ką kalbama, štai ir vėl yra vienintelis autoritetas, sprendėjas, lėmėjas. Pasinaudodamas kino galia jis visiems laikams išaiškina savo nuo- pelnus, o Luckų nurašo į neklaužadų kategoriją. Visa cenzūros problema redukuota iki to, kad aikštingas kūrėjas nesugebėjo nusileisti iš aukštybių ir, draugiškai lieptas, atsiimti iš parodos dviejų fotografijų. Kurių fotografijų? Kodėl būtent jų? Kuo jos galėjo užkliūti tų laikų šepečiams ir šimkams? Ir kodėl nepakalbinti kiti kartu su Luckumi panašias represi- jas patyrę žmonės, kurie tebegyvena ir mato, kad neteisybė tęsiasi laiminant naujosios kartos kūrėjams? Tuo nenoriu paneigti Sutkaus nuopelnų Lietuvos fotografijai – pati jį labai vertinu, netgi už sugebėjimą išlaviruoti užsitraukiant despoto šlovę. Bet negaliu tylėti matydama, kad vėl leista kalbėti tik tam, kuris visais laikais galėjo kalbėti už visus fotografus. Be to, matau režisierės tinginystę: pasitenkindama jai pamėtėta supaprastinta ir jau nusibodusia praeities versija, ji nepasidomėjo mokslininkų tyrimais, nepaieškojo naujų balsų, užmirštų šaltinių. Tai yra neteisinga paties Luckaus atžvilgiu. O jei atrodo, kad noriu per daug, tai ką padarysi – noriu. Kokia prasmė kartoti ir žiūrėti tai, kas jau žinoma?
Pernai Luckaus parodos recenziją pradėjau sakiniu: „Vitas Luckus man visada buvo neišspręstas klausimas“ („Mėginimai atrakinti“, 7 meno dienos, Nr. 46 (1060), 2013 12 13). Jo ir neįmanoma išspręsti. Tuo jis ir intriguoja, manau, ne tik mane, bet ir režisierę. Norėjau, kad filmas padarytų tai, ko negali paroda – atskleistų praeities fotografijos ryšį su visu kultūros gyvenimu, su politika, su visuomene. Bet pamačiau tik manipuliacijas žiūrovu ir peršamą surogatinę „tiesą“. Filmo pabaigoje parašyti du faktai, kad Luckus mirė 1987 aisiais, o po trejų metų atkurta Lietuvos nepriklausomybė, melagingai susieja mirties faktą su okupacija ir Lietuvos nelaisve, stengiasi pakylėti Luckų į aukos rangą, šitaip sumenkindami tikrąsias aukas. Kalbant apie dabartį, parašyta, kad 2013 m. įvyko pirmoji retrospektyvinė Luckaus paroda Nacionalinėje dailės galerijoje, nors rodomi ir kadrai iš 2011 m. surengtos parodos „Baltame fone“. Ir visiems laikams nutylimas faktas, kad 1997 m. Lietuvos fotomenininkų sąjunga surengė retrospektyvinę Luckaus parodą savo galerijoje jo mirties dešimtmečio proga. Tą parodą puikiai prisimenu – ten gana išsamiai pristatyta jo kūryba, tik trūko to, kas buvo išvežta į JAV.
Ir dar. Filmo titruose parašyta, kad Jurga Šeduikytė yra filmo kompozitorė. Titruose paminėta ir tai, kad panaudota muzika iš kelių spektaklių. Bet Taniai per didinamąjį stiklą žiūrinėjant fotografijas, nuolat girdėjau kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio muziką, sukurtą minėtiems spektakliams. Jo vaizduotės erdvę plečiantys garsai dažnai skamba mano namuose rašant, todėl įdėmiai žiūrėjau baigiamuosius filmo titrus norėdama įsitikinti, kad jo nuopelnai bus paminėti. Pamačiau jo pavardę tik ilgame sąraše tų, kuriems filmo kūrėja dėkoja. Nežinau, gal taip kine įprasta, bet man tai neatrodo teisinga. Puskunigio muzika sukūrė Tatjanos prisiminimams ne tik nuotaiką, bet ir gelmę, tad jis laikytinas filmo bendraautoriu, kuris iš esmės liko nutylėtas. Bet, žinoma, šis veiksmas atitinka filmui būdingą nutylėjimų struktūrą, pasakojant tarsi tiesą, bet iš tikrųjų – tik pusiau tiesą, o tai reiškia – dar kartą meluojant.
Kad neatrodytų, jog filme „Meistras ir Tatjana“ nieko gero nėra, įvardysiu, kas man patiko. Žiūrėjimas į praeitį per didinamąjį stiklą, tarsi detektyvas ieškotų joje nematomų ženklų, kad viskas baigsis taip, kaip baigėsi. Tai naujai įprasmino kalbas apie fotografiją kaip nusi- kaltimo vietą, kur likę daug nenumatytų ir atsitiktinių detalių, kurios mus, žiūrovus, tapusius istorijos teismo ekspertais, traukia ieškoti tiesos, jos niekada iki galo nerandant. Be to, stikle išdidinti veidai priminė gintare sustingusius vabzdžius, kurie šitaip mirę tampa makabriškai gražūs – taip sukurta dar viena metafora fotografijai. Pats filmas kaip prisiminimas, jei nebūtų užterštas žurnalistinėmis sensacijomis, galėtų perkelti vietinius ginčus apie fotografijos meną, istoriją, jos herojus ir antiherojus į universalesnes aukštumas. Dabar tai padaryta tik vizualiai, kai pabaigoje kamera pakyla nuo namo, kuriame gyventa ir mirta, ir pažvelgia į tolį. Tam žvilgsniui ir Vilnius, ir visos jame išgyventos dramos yra tik maža detalė, smiltelė visatos laiko.
