Aš už tave pakalbėsiu

Gyva istorija ir jos įpakavimas


Režisieriai ir scenarijaus autoriai Maxi Dejoie, Virginija Vareikytė

Operatorius Federico Torres

Prodiuseriai Dagnė Vildžiūnaitė, Claudio Bronzo, Lorenzo Lotti

2015, dokumentinis, 75 min. Studija „Just a Moment“


Filmo pavadinimas „Aš už tave pakalbėsiu“ – tai žodžiai, kuriais žmona įsiterpia į savo vyro disidento Algirdo Statkevičiaus trūkinėjantį pasakojimą. Pastarojo gyvenimas – tai kančios KGB kalėjime, lageriuose. Todėl nenuostabu, kad faktai kartais pradeda painiotis. Virginijos Vareikytės ir Maxì Dejoie filme savo patirtimi susidūrus su KGB institucija dalijasi kunigas Julius Sasnauskas, disidentai Vytautas Skuodis, Algirdas Statkevičius, kolekcininkas Zygfridas Jankauskas. Filmo autoriai, mano manymu, pasirinko itin patrauklią koncepciją – įvykius pasakoti (nors tiksliau būtų sakyti – peržvelgti) pasitelkiant tik liudininkus iš priešingų barikadų pusių: disidentus ir KGB darbuotojus. Priklausomai nuo aplinkos, kurioje augo šie žmonės, bei vėlesnių aplinkybių, formavosi visiškai skirtingas teisybės ir nusikaltimo suvokimas.

Autorių pasirinkta tema – įdomi, intriguojanti, tačiau labai sudėtinga, pati savaime turinti labai aiškų dramatinį svorį, tad iš piršto laužti konflikto nereikia. Kiekvieno iš veikėjų pasakojimai itin vertingi ir įdomūs: kunigo Sasnausko prisiminimai – ne tik apie kalėjimą, bet ir apie tai, kaip tais laikais žmonės išsiugdydavo vidinę laisvę; buvusio KGB karininko Dano Arlausko pasakojimas – apie pasiklausymo įrangos įtaisymą butuose bei visiškas savęs ir tokios veiklos pateisinimas. Labiausiai intriguojantis filmo momentas – Vytauto Skuodžio susitikimas su savo tardytoju Vytautu Urbonu. Skuodis nejaučia pykčio pastarajam, net prisimena, kad per tardymą Urbonas buvęs mandagus ir korektiškas. Tokia stoiška Skuodžio pozicija glumina, tačiau kartu liudija šio žmogaus vidinę stiprybę. Buvęs KGB tardytojas Urbonas nesijaučia taip drąsiai kaip jo kolega Arlauskas. Dabar jis tarsi atsidūrė tardomojo vietoje ir baiminasi dėl pasekmių, mat pensijomis ir kitomis socialinėmis garantijomis buvusius KGB darbuotojus vis dar aprūpina Rusijos institucijos (pakeitusios tik pavadinimą, bet ne veiklos pobūdį).

Gaila, bet visa ši puiki medžiaga tarsi išsprūdo autoriams iš rankų ir buvo išblaškyta bereikalingų „atmosferinių“ kadrų, ne itin originaliai bandant muzika palaikyti įtampą arba suteikti sakralumo. Atrodytų, pernelyg išdailinti Vilniaus kadrai skirti užkaišioti skylėms, kai daugiau nėra ką parodyti, bet ar šiuo atveju trūko medžiagos? O gal tiesiog buvo leista pasimėgauti operatoriui Federico Torressui, per filmo pristatymą neslėpusiam susižavėjimo Vilniaus fotogeniškumu ir ypač sovietiniu modernizmu. Autoriai akivaizdžiai stengiasi perteikti nesaugumo, sąstingio jauseną ir kartais jiems tai puikiai pavyksta, tačiau ta pastanga filme pernelyg akivaizdi, o rezultatas butaforiškas. Tarsi bijodami nutolti nuo išankstinio filmo plano, autoriai tolsta nuo esmės.

Labiausiai trikdo ir galutinai filmą sustingdo suvaidintos scenos: bandymas atkurti kolekcininko Zygfrido Jankausko suėmimą, dalyvaujant jam pačiam bei aktoriams, iliustratyvus juodos „Volgos“ slinkimas per Vilnių. Tiesiog juokingai atrodo nemotyvuotas Statkevičiaus žmonos pasodinimas į raudoną fotelį apleistoje sovietinėje erdvėje tam, kad išgirstume jos atsiminimus apie gyvenimą su disidentu. Gaila, bet kičinė pabaiga taip pat tempia filmą žemyn. Vėl bandoma imituoti tuos laikus: konservatorijoje repetuoja dainininkė, o šalia stovinčiame pastate vyksta politinių kalinių kankinimai. Taip iliustruojami kalėjusiųjų atsiminimai apie ironišką faktą, kad sėdint uždarytam tamsioje kameroje gyvenimo garsai iš kaimynystės atsklisdavo klasikinės muzikos pavidalu. Nejaugi tikriems išgyvenimams ir pasakojimams reikia tokio tiesmuko muliažo „pastiprinimo“? Galima džiaugtis filmo, kalbančio apie disidentų patirtį, atsiradimu ir galimybe išgirsti autentiškus atsiminimus, tačiau gaila, kad autoriai neatlaikė turimos medžiagos svorio ir giliau neišnaudojo jos potencialo.