Šarūnas Bartas Paryžiuje, Pompidou centre: filmai, susitikimai, nuotraukos, knyga
Pompidou centro direktorius Serge’as Lesvignes, pristatydamas Šarūno Barto retrospektyvą, atkreipė dėmesį, kad jo filmuose „plačiai piešiamas šiuolaikinis pasaulis: irstantis, išsekęs, varganas, kupinas vienatvės, klajonių. Kilę iš žmogaus konfrontacijos su vietovėmis, kur vyko ilgos filmavimo ekspedicijos (Sibiras, Marokas, Krymas), Barto filmai peržengia fizinio patyrimo ribas. Erdvę ir laiką patiriame per kadrą, šviesą, spalvas, trukmę, garsus, kruopščiai sudėliotus taip, kad žodžiai nebėra tokie svarbūs. Gyvename su herojais, ypač sukurtais Katerinos Golubevos, pirmųjų filmų aktorės ir bendražygės. Tai pojūčių, jausmų kinas, kviečiantis žiūrovus tapti jo dalimi, kad gyvuotų atsiradę jų patyrimai.“
Paryžiaus retrospektyvos proga parengta ir išleista knyga „Šarūnas Bartas, arba Vienatvės viršukalnės“ („Sharunas Bartas ou les hautes solitudes“). Tai beveik 200 puslapių straipsnių rinkinys, sudarytas Robert’o Bonamy, kuriame yra paties režisieriaus filmų scenarijai, pastabos, nuotraukos, piešiniai, taip pat režisierių L. Caraxo, C. Denis, Nicolas Klotzo, Michelangelo Frammartino ir kitų kolegų tekstai apie jį, G. Coudray, dirbusio kuriant filmą „Laisvė“, dienoraščio fragmentai bei Barto kiną tyrinėjančių autorių įžvalgos.
Galerijoje „Passage de Retz“ vasario 2–27 d. veikė paroda „Few of Them“, kurioje buvo eksponuojama per penkiasdešimt Šarūno Barto nuotraukų, darytų ruošiantis filmams. Atskiru leidiniu anglų ir prancūzų kalbomis buvo publikuoti jo eilėraščiai.
Žinoma, tokį išskirtinį lietuvių režisieriaus kūrybos pristatymą Paryžiuje pastebėjo visi pagrindiniai Prancūzijos leidiniai, radijo ir TV kultūros programos. Kai kurie leidiniai skyrė net po kelias publikacijas. Paprastai vienoje apžvelgiama režisieriaus kūrybinė biografija, kitoje rašoma apie naujausią jo juostą, pasirodžiusią Prancūzijos ekranuose. Toks dėmesys kino tėvynėje ir viename svarbiausių meno centrų reiškia Šarūno Barto, kaip vieno svarbiausių šiandienos kino kūrėjų, pripažinimą. Būtent tai ir akcentuojama beveik visuose Bartui skirtuose tekstuose. Taip pat daugelyje straipsnių išskiriami ryškiausi lietuvių režisieriaus bruožai – labai stiprus, beveik fizinis jo filmų sukeliamas poveikis (pvz., „Libération“ net antraštė skelbia – „Šarūnas Bartas, apsvaigimo būsena“), didelio intensyvumo plastinė vaizdų jėga, kai žodžiai tampa nebe tokie svarbūs, taip pat tiksliai perteiktas šiuolaikinio žmogaus būties trapumas ir skausmas, didžiulis vienatvės ir atskirties pojūtis (kaip rašo jau minėtas „Libération“, ši retrospektyva – „tai panirimas į pasaulį, kuris tuoj išnyks“).
Savaitinio žurnalo „Télérama“ straipsnis irgi pradedamas akcentuojant stiprų fizinį Barto filmų poveikį: „Jei mėgstate stiprius alkoholinius gėrimus, Šarūno Barto kinas numalšins jūsų troškulį. Nors gal netaktiška, tai tokia naminė degtinė, kurios rasite tik atokiose vietose, kur žmonijai sunkiai sekasi. Visose Barto juostose yra momentas arba kelios sekundės stingulio atstumtųjų, išalkusių ir išvargusių ar tiesiog sergančių melancholija draugijoje, kuriems reikia nors kiek šilumos kraujyje. Apskritai, tas bevardis gėrimas sujungia žmones lyg apkasuose.“
Žurnalas „Cahiers du cinéma“ rašo tik apie naujausią Barto juostą ir pasigenda joje „tos niūrios poezijos, būdingos jo ankstyviesiems filmams, kuriuose vaidino Katia Golubeva“. Teigiama, kad šis filmas yra „lūžio taškas režisieriaus filmografijoje“. Kartu pažymima, kad jis išsaugojo geriausias režisieriaus savybes – meditatyvius gamtos ir žmonių planus.
Pompidou centro direktorius S. Lesvignes apie „Ramybę mūsų sapnuose“ atsiliepia taip: „Nuo pat pirmųjų filmo vaizdų mes įmetami į pasaulį, kuriame gamtos ir žmogaus kadrai jaudinantys ir gražūs, galingi ir žiaurūs, abejingi ir keliantys nerimą, nes tuo pat metu jie yra taip arti ir taip toli. Vasaros pabaigos šviesa sako, kad esame čia, Lietuvoje, – viską gaubia ypatingas vakarinis rūkas. Vaizdai pabrėžia kiekvieno vienatvę ir melancholiją, kiekvieną kankinančius klausimus. Pasaulis tapomas taip tikroviškai, kad atrodo nerealus.“
Populiarus naujienų ir kultūros savaitinis žurnalas „Les Inrockuptibles“ pristato režisieriaus portretą, pavadintą „Barto planeta“, o ilgametis šio leidinio kino apžvalgininkas Serge’as Kaganskis, ne kartą rašęs apie šį lietuvių režisierių, recenzuoja „Ramybę mūsų sapnuose“. Anot jo, „tai čechoviškas trio kaimo sodyboje, nufilmuotas su didele plastine galia. Jis prasideda kaip sapnas ar greičiau haliucinacija. Tas nuostabus veidas Katerinos Golubevos? Neįmanoma, nes ši aktorė, Barto mūza ir žmona, mirė 2011 metais. Tačiau neapleidžia grįžusio vaiduoklio įspūdis. Paskui supranti, kad yra dvigubai geriau – tai Ina Marija Bartaitė, Katerinos ir Šarūno duktė. „Ramybė mūsų sapnuose“ – tai iššūkis, odė išėjusiajai, nufilmuotas skausmo išvarymas. (...) Šiame filme yra daugiau dialogų nei kituose režisieriaus darbuose. Tie šeimyniniai santykiai ir jų atskleidimas labiau primena Čechovą nei Bergmaną. Jie būtų banalūs ar sunkiasvoriai, jei nebūtų apšviesti juoda Golubevos nebūties šviesa ir režisieriaus poetine galia bei formos pojūčiu. Jei Bartas šiame filme šnekesnis nei įprasta, jis nepraranda savo genialumo, kurdamas vaizdus, ir išraiškingumo, su kuriuo filmuoja peizažą, vietovę, veidus, ypač tokius gražius kaip jo filmo aktorių.“
Dienraščio „L’Humanité“ kino apžvalgininkas Emile’is Bretonas apie naujausią filmą rašo: „Neviltis? Nieko, kas suteiktų žvalumo, šiame filme nėra. Tai skausmingi klausimai dabartiniame jo gyvenimo etape. Bartas sukūrė tikrą tylos tekstūrą su visa orkestruote tarp personažų trapumo ir gamtos didingumo. Tai filmas reikliausiems žiūrovams.“
„Šarūnas Bartas, permainų laiko režisierius“, – taip vadinasi to paties autoriaus tekstas, apžvelgiantis ankstesnius režisieriaus darbus. „Trečiasis Šarūno Barto filmas „Mūsų nedaug“ (1996) peržengė nedidelį pirmus du jo filmus mačiusiųjų ratą ir išgarsino jį Prancūzijoje. Šiame filme jauna moteris nusileidžia sraigtasparniu, ūžiančiu virš apsnigtos taigos, ir susiduria su maža pietų Sibiro tautele tofalarais. Kadaise klajokliai, nuo 1957 m. suvaryti į rezervatą, jie buvo pasmerkti išnykti. Ji pamato jų vargą. Ir jų žmoniškumą. Labai keistas tas beveik nebylus beaistrio grožio aktorės, nusileidusios iš dangaus, ir vyrų bei moterų, užmirštų šiame pasaulyje, susitikimas. Nėra jokio patoso: tai susitikimas akis į akį. Taip Bartas buvo pripažintas vienu iš permainų laiko didžiųjų kino kūrėjų. Šiandien Pompidou centras Paryžiuje surengė jam skirtą retrospektyvą, ir tai yra teisinga. Jo darbų palyginti nėra gausu: daugiau nei per dvidešimt metų aštuoni vaidybiniai ir trys trumpi filmai. (...) Tačiau koks ekstremalus nuoseklumas. Nuo „Trijų dienų“ (1992) jaunuolių kelionės į krytį iki „Eurazijos aborigeno“ (2010), detektyvinės narkotikų prekeivio istorijos; tai yra mūsų pasaulio vizija – kaip ji pasikeitė griuvus Berlyno sienai. Vaizdas atitinka žodį. Šarūnas Bartas jo neprimeta. Jis siūlo pažvelgti į šį pasaulį kartu su juo, kaip žiūrėjo protagonistė iš „Mūsų nedaug“ į tofalarus – su aistra ir nerimu. „Ko aš ypač nenoriu daryti, tai pasakoti istorijos didaktiškai: vaizdas sukuria daugiau, – sakė režisierius. – Neįmanoma išreikšti žodžiais to, ko negalima išreikšti vaizdais.“
O italų režisierius M. Frammartino knygoje apie Bartą rašo: „Jo filmai pilni aistros ir intensyvumo, kurie mus giliai sujaudina, nes mes turime juos pajausti, sukonstruoti. Tai galėtų būti apibrėžimas, kas turėtų būti filmas. Režisierius.“
Apžvalgos pabaigai – prancūziškai žaisminga, bet ir iškalbinga anketa, kurią Šarūnui Bartui pateikė populiaraus tinklaraščio „Chaos reigns“ („Chaosas karaliauja“) sinefilai. Kalbantys apie tai, kas svarbu kine, „ne liūdnai, o taip, kad tai būtų šventė vaikams ir visam pasauliui“, jie pasikvietė Bartą tapti jų „vidurnakčio svečiu“ ir atsakyti į klausimus. Beje, pristatydami jį cituoja žinomo britų režisieriaus Steve’o McQueeno, sudariusio Barto filmų programą Didžiojoje Britanijoje, taiklią pastabą: „Žiūrėti Šarūno filmus – tai lyg su kuo nors kalbėtis. Realiu laiku. Ilgai užtrunka, kol baigiamas sakinys, bet taip yra nuolatos, ir tas rezultatas atsiperka.“
Koks jūsų ryšys su kinu?
Tai mano darbas.
Kaip apibrėžtumėte, kas yra kinas?
Man nepatinka terminas „apibrėžimas“. Galiu surasti jų daugybę, bet man visai neįdomu duoti bent vieną.
Ką labiausiai vertinate filme?
Blogame labiausiai patinka užrašas „pabaiga“, gerame man patinka viskas.
Pirmas jūsų pamatytas filmas?
Buvau per jaunas, kad prisiminčiau...
Kuriuos filmus išskirtumėte dėl vaizdinio intensyvumo?
Paminėčiau „Bėgantį skustuvo ašmenimis“, „Iki paskutinio atodūsio“, „Kartą Amerikoje“, „Soliarį“, „Fotopadidinimą“, „Nusispjauti į mirtį “ ir daugelį kitų...
Ar yra filmas, padalijęs gyvenimą iki ir po?
Taip, Romano Balajano „Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje“. Pamačiau jį, kai man buvo 18 metų. Tas filmas labai skyrėsi nuo mano iki tol matytų.
Ar manote, kad 2050 kinas vis dar bus?
Taip.
Kuris iš paskutinių matytų filmų jus sužavėjo?
Neatsimenu...
„Chaos du Cinéphile“ anketa:
Filmas: „Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje“
Meilės istorija: „Boni ir Klaidas“
Juokas: „Šiauriečiai“ („De Noorderlingen“, rež. Alex van Warmerdam)
Vizija: „Zabriskie Point“
Aktorius: Jean-Paul Belmondo
Aktorė: Isabella Rossellini
Pradžia: „Veidrodis“
Pabaiga: „Stalkeris“
Tvistas: Uma Thurman
Nusikalstamas malonumas: „Fotopadidinimas“
Pažinimas: „Nacionalinė geografija“
Sergantis filmas: „Haathi Mere Saathi“ (rež. M. A. Thirumugham)
Sapnas: „Baltas kaspinas“
Mirtis: „Liūtas karalius“
Aktorių susitikimas: Gérard Depardieu ir Fanny Ardant
Sekso scena: „Paskutinis tango Paryžiuje“
Neįvertintas aktorius: João César Monteiro
Trauma: „Prieš bangas“
Apgailėtina: „Įsikūnijimas“
Persekiojantis prisiminimas: „Nuomininkas“ (rež. Roman Polanski)
Prancūziškas filmas: „Boy Meets Girl“
Režisierius: Michelangelo Antonioni
Na, dar vienas režisierius: Federico Fellini
Bučinys: „Kabaretas“
Garso takelis: „81⁄2“
Drebulys: „Rozmari kūdikis“
Pabaisa: „Godzila“
Ašarų upeliai: Aš neverkiu, žiūrėdamas filmus...
